Misteris Tendlis laiko žodį. Henris Obersvoudas

Niekada dar nejautė Tendlis tokios ramybės ir džiaugsmo gyventi kaip šį pirmadienį, grįždamas į Londoną. Viskas atrodė jam puiku, ir jis pats sau atrodė stiprus ir pasitikintis. Susitikimas su lordu Benediktu atvėrė jam naujus horizontus ir visą jo gyvenimą pasuko nauja kryptimi. Trumpam užsukęs į namus, greitai persirengęs, Tendlis nuvyko į kontorą. Čia jis rado gan stipriai suirzusį dėdę, kurį sunervino pastorienė, atėjusi dukart iš eilės, norėdama pamatyti misterį Tendlį. Ji nepatikėjo tarnautojų atsakymais, kad misteris Tendlis kaime, ir pagaliau įsiveržė į senojo advokato kabinetą įtardama, kad šis slepia sūnėną. Pastorienė bandė pradėti vieną iš savo bjauriųjų scenų, bet advokatas taip rūsčiai įsakė klerkui tučtuojau iššaukti konsteblį, kad ledi Katarina nusprendė kuo greičiausiai pasišalinti.
Vos Tendliui ir Amedėjui išvykus, po ketvirčio valandos pasiuntinys atnešė Dženi laišką. Perskaitęs jį dabar, Tendlis net neatsiduso, o tik pasinėrė į darbą, prieš tai įspėjęs dėdę, kad turi jam papasakoti ištisą istoriją apie savo gyvenimą pas lordą Benediktą. Nepratęs prie sūnėno atvirumo, bet labai jį mylėjęs senukas apsidžiaugė. Abu susitarė, kad vakare kartu papietaus dėdės klube, kur jų pokalbiui niekas netrukdys. Nespėjo Tendlis net apsidairyti, o jau buvo penkta valanda. Paprastai dirbęs gerai, bet be ypatingo veržlumo, šiandien Tendlis visus stebino savo tempais.
– Tave, sūnėne, pakeitė pas lordą Benediktą.
– Tikrai taip, dėde, pakeitė. Aš dabar kapitonas, atėjo laikas tvirtai laikyti vairą.
Advokatas linksmai juokėsi iš sūnėno pokštų ir net pamiršo savo suirzimą. Uždarę kontorą abu išskubėjo savo reikalais dar kartą patvirtinę, kad susitiks devintą valandą klube. Neužvažiavęs namo Tendlis nuvyko lordo Benedikto duoto laiško adresu. Tai buvo viena šalutinių Londono gatvių, ir misteris Tendlis su samdytu kebu ten gan ilgai sukiojosi. Paliepęs vežikui palaukti, jis didžiulio, nejaukaus, net nelabai švaraus namo labirintuose surado savo adresatą. Į jo beldimą ant voko nurodyto buto duris atidarė mažutė, liesutė, žavi, nepaprastai švari pagyvenusi moteris. Ant jos labai gražios galvos buvo tvarkingai uždėta balta krakmolinta kepuraitė. Tokia pati be dėmelės prijuostė dengė jos varganą suknelę, suadytą, bet nepriekaištingai švarią.
– Gal galėčiau matyti misterį Henrį Obersvoudą? – paklausė Tendlis įeidamas į kambarį, primenantį ir virtuvę, ir valgomąjį.
– Henris namuose, bet jis serga. Kelionėje jis taip pavargo, kad šiandien net neturėjo jėgų atsikelti iš lovos. Jeigu Jūs būtinai norite jį pamatyti, aš jam pasakysiu. O gal galėtumėte užeiti rytoj, sere? Rytoj jis tikriausiai jau atsikels.
Misteris Tendlis neryžtingai stovėjo. Jis persikėlė mintimis į lordo Benedikto namus, prisiminė visą pokalbį, prisiminė savo admirolo žodžius ir pajuto tvirtą įsitikinimą, kad laišką reikia perduoti būtinai šiandien.
– Jeigu Jūs leisite man nusirengti, misis Obersvoud, aš pabandysiu užeiti pas Jūsų sūnų ir pasistengsiu jo nesujaudinti.
Moteris nusišypsojo tokia gera šypsena, kad visas jos veidas nušvito ir dar labiau pagražėjo. Ji nustebusi tarė:
– Kaip Jūs galėjote įspėti, sere, kad aš jo motina? Aš Jūsų anksčiau niekada nesu mačiusi.
– Aš, misis Obersvoud, jau seniai neturiu motinos, bet taip gerai prisimenu, kaip atrodo ir kuo pasireiškia motinos švelnumas ir rūpestis, kad iš karto atspėjau, jog Jūs – Henrio motina, kai tik ištarėte jo vardą.
Moteris nusijuokė, bet tuoj pat surimtėjo ir liūdnai pasakė:
– Jūs prisiminėte, sere, motulę, kurios seniai nebeturite, o aš juokiuosi. Štai kokia aš lengvabūdė. Tas, kuris taip kalba apie motinos meilę, tas negali turėti piktos širdies ir negali padaryti Henriui nieko blogo. Bijau, sere, – staiga ji pradėjo kalbėti pašnib˛domis, – ar tik neatsitiko su Henriu kas negero. Jis išva˛iavo su tokiu džiaugsmu, linksmas, išvažiavo ilgam, o grįžo liūdnas, visą dieną tyli ir dejuoja.
Motinos akyse pasirodė ašaros. Ji žvelgė į svečią su pasitikėjimu, viltimi ir tokiu ilgesingu klausimu, kad jaunuoliui prabudo silpnesniojo globos jausmas ir jis linksmai tarė:
– Aš atvežiau jam laišką nuo vieno tokio gero ir tokio galingo burtininko, kad visas Jūsų sūnaus liūdesys iš karto išsisklaidys.
Nusimetęs apsiaustą misteris Tendlis pasibeldė į nurodyto kambario duris. Įėjęs į tokį pat švarų kaip ir pirmasis kambarį, Tendlis išvydo lovoje gulintį gražų jaunuolį, labai liesą, ligotą ir labai pasimetusį. Didelės mėlynos akys įdėmiai ir toli gražu ne svetingai įsmigo į Tendlio veidą, o rankos nervingai užvertė knygą, kurią jis, matyt, skaitė. Nelaukdamas klausimų ir dar kartą prisiminęs lordo Benedikto žodžius apie sunkų jaunuolį, Tendlis pats ėmėsi iniciatyvos:
– Aš atvežiau Jums, misteri Obersvoudai, laišką. Leiskite nieko nesakyti, nuo ko jis. Aš neabejoju, kad jis Jums suteiks ne tik malonumą, bet ir didelį džiaugsmą. Jeigu perskaitęs jį panorėsite su manimi pasikalbėti – aš Jūsų paslaugoms.
Tendlis padavė Henriui originalų Florentiečio voką, užrašytą jo gražiu, aiškiu braižu. Stebėdamas Henrį Tendlis suprato, kad šis nepažįsta Florentiečio rašto ir neįsivaizduoja, nuo ko tas laiškas. Lėtai ir abejingai Henris perlaužė lordo Benedikto antspaudą ir pradėjo skaityti laišką. Jau nuo pačių pirmų eilučių Henryje įvyko metamorfozė. Jo veidas užsiplieskė ryškiu raudoniu, bejėgis kūnas lanksčiai pakilo, akys įsisiurbė į raides su tokiu susikaupimu, tarsi daugiau jam niekas neegzistavo. Misteris Tendlis su dideliu dėmesiu stebėjo savo naują pažįstamą. Šis, atrodė, ne tik pamiršo savo svečią, bet iš viso nuskriejo nežinia kur. Jam skaitant veidas žvalėjo, tvirtėjo. Melancholiją pakeitė šypsena, ir Tendlis nustebo, kaip Florentiečio žodžiai per kelias minutes su tokia jėga galėjo pakeisti Henrį, kad iš tik ką matytų liūdnų griuvėsių jis tapo sveiku jaunuoliu. Perskaitęs laišką iki galo Henris vėl pradėjo jį skaityti iš naujo. Jis tarsi sveiko Tendlio akyse ir toliau švito vis taip pat nepastebėdamas savo svečio. Perskaitęs antrą kartą, Henris nuo aukštos kaktos atmetė savo šviesius plaukus ir švytinčiomis akimis pažvelgė į savo lankytoją.
– Jūs atspėjote, misteri Tendli. Taip laiške Jus vadina lordas Benediktas. Jūsų maloni paslauga padėjo man atgimti. Aš ne tik pradžiugintas, aš išgelbėtas. Lordas Benediktas rašo, kad Jūs ir dar vienas Jūsų draugas pasiimsite mane pas jį į kaimą kitą ketvirtadienį. Kaip ir kur man su Jumis susitikti?
– O, jeigu leisite, mes iki to laiko dar ne kartą susitiksime. Iki ketvirtadienio aš būsiu Londone. Galėčiau rytoj, dvyliktą valandą, pas Jus užvažiuoti, ir mes kur nors papusryčiautume. Matau, kad lordas Benediktas – didis burtininkas ir išgydė Jus greičiau nei Siloamo vandenys, ir Jūs rytoj jau galėsite išvykti iš namų.
Henrio veidas apsiblausė, jis keletą minučių kovojo su savimi ir pagaliau tarė:
– Būčiau laimingas, galėdamas rytoj su Jumis važiuoti, bet aš toks elgeta ir taip visas nuplyšęs po savo ilgos kelionės, kad net neįsivaizduoju, kaip galėčiau tai padaryti nešokiruodamas savo išvaizda.
– Tuo daugiau pagrindo mums rytoj susitikti. Visiškai neleistina, kad Jūs važiuotumėte pas lordą Benediktą grauždamasis dėl savo aprangos. Esu įsitikinęs, kad jeigu jo šaukiamas Jūs atvyktumėte net su skudurais, tai ir tada tas žmogus spręstų apie Jus ne pagal išorę, o pagal Jūsų džiaugsmą ir skubėjimą, su kuriais pas jį atvykote; bet aš suprantu ir kitą dalyką: žmogus pas jį turi atvykti laisvas nuo visų smulkmenų. To reikia norint pasiimti iš jo kuo daugiau išminties ir išeiti su nauju gyvenimo suvokimu. Todėl ir siūlau Jums, apeiti visus prietarus ir sutikti su mano pasiūlymu, o jis štai koks: prieš pusryčius mes užvažiuosime pas mano siuvėją ir aš priversiu jį iki ketvirtadienio ryto viskuo Jus aprūpinti. Tegul pasodina prie darbo visus savo padėjėjus, bet Jus iki kelionės aprengia. Nieko man nesakykite. Gyvenimas retai siūlo žmogui tokią laimę kaip susitikimas su didžiu žmogumi ir dar jo paties namuose. Reikia padaryti viską, ką aš jau minėjau, kad atvyktumėte pas lordą Benediktą išsilaisvinęs iš smulkmenų, labiausiai atvėręs visas savo organizmo kūrybines galimybes ir sugebėjimus.
Henrio veidas surimtėjo ir įdėmiai žvelgdamas į misterio Tendlio akis jis paklausė:
– Ar Jūs gerai pažįstate lordą Benediktą? Aš dar niekada nesu jo matęs, bet iš vieno žmogaus daug apie jį girdėjau. Ir nors tas žmogus pats buvo neeilinio proto ir labai aukštos dvasios, jam šis Jūsų draugas buvo nepasiekiamas autoritetas. Tik aš apie jį girdėjau ne kaip apie lordą Benediktą, bet kaip apie Florentietį – taip jį vadino visi aplink tą žmogų buvę ir jis pats.
– Pasakyti, kad lordas Benediktas man draugas, tai tvirtinti, kad Jupiteris man brolis, – nusijuokė Tendlis. – Tarp manęs ir jo tokia bedugnė, kad jos aš niekada neperžengsiu. Lordas Benediktas – mano admirolas, o aš – paprastas kapitonas ir tetrokštu paklusti.
Henrio veidas tapo niūresnis už debesį. Tendlis, niekaip nelaukęs, kad prašviesėjęs jaunuolis vėl gali pereiti į melancholiją, iš karto užsikirto ir susijaudinęs paklausė:
– Jums ką nors skauda, misteri Henri?
– Ne, matyt, nuovargis po kelionės atsiliepia mano nervams, – suirzęs atsakė Henris konvulsiškai griebdamas Florentiečio laišką. – Nekreipkite į mane dėmesio, tai praeis.
– Aš neabejoju, kad praeis, misteri Henri, bet reikia, kad praeitų kuo greičiau, todėl aš išeinu, nes bijau, kad jau ir taip Jus nuvarginau. Iki rytojaus. Ir prašau Jus nė žodžiu neužsiminti apie materialią reikalo pusę. Apsiimu viską sutvarkyti pats. Ateis laikas, mes suvesime sąskaitas.
Henris tebebuvo pasipūtęs ir gan abejingai atsisveikino su naujuoju pažįstamu. Vėl išėjęs į pirmąjį kambarį Tendlis rado Henrio motiną bedirbančią. Kiek jis suprato, ji kruopščiai adė sūnaus kostiumą. Tendlis atsisėdo greta jos ir paprastai, lyg būtų pažinojęs ją visą gyvenimą, tarė:
– Misis Obersvoud, aš šioks toks daktaras, todėl suprantu, kad Jūsų sūnų visų pirma reikia gerai pamaitinti. Štai čia truputis pinigų, kuriuos labai prašau Jus priimti. Man juos davė vienas žmogus ir liepė išleisti tam, kas per artimiausias tris dienas man atrodys reikalingiausia ir svarbiausia. Šiandieninis atvejis, manau, pats svarbiausias, netgi šventas.
– Ne, sere, aš gerai pažįstu savo sūnų. Čia kalti ne valgis ir ne rūbai, iš kurių liko tik prisiminimas. Aišku, ir jie iš dalies yra jo ligos priežastis, bet ne svarbiausia. Kas svarbiausia – aš žinau. Henris labai išdidus ir savimyla. Jis tikriausiai nesugebėjo įtikti sinjorui Anandai – tai vienas labai didelis daktaras, kuris pasiėmė jį pas save. Kai Henris mokėsi Vienos universitete, ten su juo susipažino. Sinjoras Ananda nepaprastai geras ir nuostabus. Jis iškvietė mane į Vieną, kai Henris užsikrėtė lavonų nuodais. Jis gydė jį kartu su savo dėde. Šis – žemesnio ūgio ir ne toks gražuolis, bet toks pats didis sinjoras, o daktaras dar geresnis ir už sinjorą Anandą. Kai aš Vienoje sėdėjau prie sūnaus lovos, jis įėjo į kambarį, nužvelgė mane erelio akimis – tarsi viską manyje būtų perskaitęs – taip ir susigūžiau iš baimės, o jis tik nusijuokė, paglostė man galvą ir tarė: “Ką? Išsigandai, Dievo kūdiki? Gyvenk be baimės ir abejonių. Tavo sūnus liks gyvas, bet jis dar ne kartą grįš pas tave nuogas ir basas, gan stipriai įpykęs ant viso pasaulio. Tačiau jeigu sugrįžęs pas tave trečią kartą nesutiks didžios draugo rankos ir nesugebės į ją įsikibti – tada giedok jam Requiem. Dabar džiaukis, mylėk, tikėk iki galo mano žodžiais ir visada, kaip šią valandą, nieko nebijok. Jeigu motinos tyrumas gali apsaugoti sūnų, tai tavasis apsaugos.” Ir štai trečią kartą grįžta Henris, o kur gi ta Didžioji Ranka? Kaip jos ieškoti? – graudžiai verkė moteris. – Ar tai ne Jūs, sere?
– Tai tas pats, kad Jūs paklaustumėte, ar aš – ne Mozė, – nusijuokė Tendlis. – Aš ne tik kad ne didelė, aš tik maža ranka, bet aš atvežiau Jūsų sūnui laišką nuo Didžiosios Rankos ir kad jį patį ketvirtadienį nuvešiu pas tą Didžiąją Ranką – tai jau tiesa.
– Nejaugi? Vadinasi, Anandos dėdė sakė tiesą? Dieve mano, o, kad Henris pagaliau nusižemintų! Juk jis nuostabus berniukas, tik išdidus, oi, koks išdidus. Ir sūnus jis šventas, o kartais tiek skausmo užduos širdžiai – nežinai nė kaip prie jo prieiti.
– Nieko, misis Obersvoud, viskas bus gerai. Pamaitinkite šiandien savo sūnų sočiau, o jo kostiumais, apsiaustu, baltiniais ir skrybėlėmis pasirūpinsiu aš pats. Iki rytojaus. Rytoj užvažiuosiu dvyliktą valandą.
Lydimas Henrio motinos palaiminimų, Tendlis greitai nubėgo laiptais, palikęs ją besiruošiančią eiti pirkti sūnui vakarienės. Henris, girdėjęs gretimame kambaryje prislopintus balsus, nekantriai laukė, kol jie nutils. Iš tylos supratęs, kad svečias ir motina išėjo, vėl pradėjo skaityti laišką. Jam brangias eilutes Henris skaitė lėtai, tarsi įsigyvendamas į kiekvieną žodį:

“Mano drauge, Jums atrodo, kad šią akimirką nėra nelaimingesnio už Jus, bet Jums taip tik atrodo, nes Jūsų mintys nukreiptos tik į save patį. Įsivaizduokite, kad stebuklingas veidrodis man parodė visą Jūsų gyvenimą diena po dienos. Ir ne tokį, koks jis Jums atrodo dabar, kai daug ką užmiršote, kai kažkas jau išnyko kaip neįgyvendintos svajonės ir kai daug kas Jums numirė vien dėl to, kad Jūs pakilote aukščiau, išsilaisvinote iš prietarų ir tai prarado Jums reikšmę kaip tikslas, kurį Jūsų dvasia jau peraugo – bet tokį, koks jis buvo diena po dienos: tai sudegindamas arba sudarydamas kliūtis tarp Jūsų ir Jūsų artimųjų, tai kurdamas ir išaukštindamas Jūsų gerą vardą bei valią, tai įstumdamas Jus į pagundas, pavydą, maištą.
Ką tada turėčiau galvoti apie Jus aš, beaistris stebėtojas, pažindamas Anandą ir vertindamas jo rūpestį ir viską, ką jis dėl Jūsų padarė? Tarp mano draugų Ananda – riterio užtarytojo sinonimas, savo galutinį dievišką suklestėjimą pasiekusio gėrio sinonimas. Ananda – išminčius; jo išmintis neleidžia jam nurodyti kitam elgesio rėmų, nes jo paties laisvė, pasiekta be jų, atvedė jį į sąmonės pilnatvę. Ananda – princas tarp paprastų mirtingųjų, suvokiantis save kiekviename iš jų ir kiekvieną savyje. Jis neturi kito gyvenimo tikslo, kaip tik kloti po kiekvieno kojomis skraidantį kilimą spartesniam tobulėjimui.
Ką gi aš turiu galvoti apie Jus, trečią kartą išsukantį iš šio žmogaus kelio? Tiesa, ir Petras tris kartus išsižadėjo savo Mokytojo, bet jis matė, kas buvo priešais jį. Jis prisiekė jam tvirtą ištikimybę ir savo gyvenimu, įskaitant ir mirtį, patvirtino tai. Tuo tarpu Jūsų elgesys – nors Jūs kiekvieną kartą grįždavote sudaužytas tos audros, kurią pats išsišaukdavote, ir kiekvieną kartą melsdavote pasigailėti – nestiprino Jūsų. Begalinis Anandos gerumas tvirkino Jus. Iš Jūsų sielos gelmių lindo Jus akinusių aistrų gyvatės, rupūžės ir apuokai. Į savo prabėgančio gyvenimo kasdienybę Jūs nešėte ne aukštas ramybės ir doros savybes, bet slėpėte širdyje abejonių, nepasitenkinimo, nepakantumo ir nepastovumo siaubą.
Kam aš Jums visa tai kalbu? Jums, aklajam, nemačiusiam saulės, kurios orbitoje Jūs sukotės? Tik tam, kad gailestingumas nežino reiklumo ir netaiko bausmių, kaip tai Jums atrodo. Jis težino tik pasigailėjimo dėsnį ir pagalbos džiaugsmą. Surinkite išmėtytą energiją. Sutelkite dėmesį į šią akimirką. Atmeskite amžinai tuščias mintis apie atgailą, nustokite būti pagyrų maišu, tapkite vyru. Apie nieką neklausinėdamas, tiesiu Jums abi savo draugiškas rankas. Imkite jas ir tikėkite ne kur nors esančiu stebuklu, bet Jumyse pačiame gyvenančia pačia tyriausia širdies ugnimi.
Būkite tvirtas. Su mano pagalba nuauskite sau naują skraidantį kilimą, kuris pajėgtų Jus vėl nunešti pas Anandą. Aš ištiesiu Jums abi savo rankas virš tos prarajos, kurią pats sau atvėrėte, bet jeigu šį kartą visa mano ištikimybė neišmokys Jūsų savo ištikimybe sekti mus – Jūsų šviesos kelias nutrūks ištisiems amžiams. Atvažiuokite pas mane kartu su dviem mano draugais. Visur pasikliaukite šio laiško įteikėju. Tai labai blaivaus proto žmogus. Sukaupkite jėgas ir atvažiuokite kartu su misteriu Tendliu bei jo draugu, su kuriuo jis Jus supa˛indins.
Perduokite mano linkėjimus savo motulei ir pasakykite jai, kad ji būtinai dar kartą pamatys Anandą, kurį taip nuoširdžiai ir kilniai garbina. Beje, priimkite neprašytą patarimą: saugokite motiną – ji visos Jūsų būsimos gerovės laidas. Aš Jūsų laukiu.

Florentietis”

Trečią kartą perskaitęs laišką, Henris priglaudė jį prie lūpų. Jo pilnos ašarų akys žvelgė kažkur į priekį su vaikiško pasitikėjimo ir laimės išraiška. Tai buvo visai ne tas Henris, kurį paliko Tendlis. Tikriausiai tai buvo tas puikus ir mylintis sūnus, apie kurį kalbėjo jo motina. Dingo šio sunkiai kenčiančio jaunuolio išdidumas ir egoizmas. Henris galvojo apie Florentietį, apie jam ištiestas galingas rankas. Ar sugebės jis jas sugriebti? Jo širdis buvo kupina nerimo, susižavėjimo, džiaugsmo.
Tik kaip galėjo netgi toks dvasios milžinas kaip Florentietis taip tiksliai atspėti visas prarajas ir bedugnes, į kurias krisdavo Henris? To jis nepajėgė suprasti. Jo išdidumas, nuolat sukildavęs prieš paties savanoriškai duotą paklusnumo įžadą, dabar nurimo. Prieš valandėlę jis matė anglą, kuriam šis įžadas atrodė maloni ir džiugi meilės ir garbės pareiga tam, kurį jis mylėjo. Henrio mintyse virtinėmis vienas po kito šmėkščiojo jo gyvenimo vaizdai. Kerintis Anandos atvaizdas dabar iš tolo atrodė dar žavesnis, ir Henris vėl neteko tvirtumo ir verkė suprasdamas, ką jis nesusigrąžinamai prarado.
Gretimame kambaryje pasigirdo žingsniai. Greitai Henris iš jų atpažino savo motiną. Kiek vargo, kiek rūpesčių jis suteikė šiai nuostabiai ir tyrai sielai! Iš paskutinių jėgų, parduodama viską, kas buvo nors kiek vertingesnio, persikeldama į vis menkesnius ir menkesnius butus vargšų kvartaluose, motina leido sūnų į geriausią mokyklą. Kai Henris sužinojo apie įžymius Vienos profesorius ir nedrąsiai išreiškė norą ten vykti – kitą rytą motina padavė jam pluoštą banknotų tarusi, kad pardavė savo paskutinius auskarus ir žiedus. Sumišęs Henris, svyruodamas tarp norų vykti į Vieną ir likti dirbti Londone, kad išlaikytų motiną, buvo priblokštas, kai ši jam pasakė:
– Tu, Henri, apie mane negalvok. Mūsų abiejų keliai skirtingi. Tu man buvai duotas saugoti ir aš sąžiningai įvykdžiau šią savo pareigą gyvenimui. Aš vykdau ją ir dabar. Viską, ką galėjau, aš dėl tavęs padariau. Dabar tu – išsilavinęs žmogus. Tau dar trūksta šių žinių. Važiuok. Dėl to mano sąžinė švari ir rami. Prieš gyvenimą aš kalta tik dėl tavo nesitvardymo. Turėjau tave išmokyti visiškos savitvardos. Šito kaip tik nesugebėjau tau duoti, ir tu išeini į gyvenimą nemokėdamas valdytis. Dėl to visi tavo sutikti žmonės smerks mane.
Henris prisiminė, kaip ašaros pradėjo ristis motinos skruostais, kaip ši akimirksniu jas nubraukė ir nusišypsojo jam.
– Nieko, sūneli. Tegul tavo negandos krenta ant mano galvos, o tu tik atmink, kad išdidumas ir pasipūtimas retai kada eina greta tikro proto ir talento. Protingas ir iš tikrųjų talentingas žmogus visada kuklus.
Henris dabar labai ryškiai prisiminė tą sceną. Jo motina tada buvo dar visai jauna, šviesiais, pelenų spalvos plaukais, o dabar jos galva žila. Beveik negirdėti jos linksmo juoko, judesiai lėti, ir suseno ji kaip tik per tuos metus, kai Henris vis grįždavo namo susikivirčijęs su savo draugu ir Mokytoju; bet niekada jis dar nebuvo matęs motinos tokios sugniuždytos kaip šį kartą, kai jis grįžo namo apdriskęs ir alkanas… Henris negalėjo gerai suvokti, kas labiau jį pribloškė: išsiskyrimas su Ananda ar tas siaubas, kurį jis grįžęs išvydo motinos akyse. Dabar visa tai mainėsi jo mintyse ir nedavė ramybės. Jį gerokai paveikė Florentiečio žodžiai: “Saugokite motiną”. Jis turėjo pats sau prisipažinti, kad saugojo motiną tik teoriškai, o iš tikrųjų visada buvo su ja sausas, varžėsi kaip nors parodyti jai savo didelę meilę. Jis, be abejo, visada buvo egoistas. Retomis, ypač laimingomis vidinės ramybės akimirkomis Henris švelniai pasakodavo motinai tą ar kitą savo gyvenimo epizodą; bet paprastai visada buvo be pusiausvyros, grįžęs namo sėsdavo už stalo, gerdavo ir valgydavo net nepaklausęs, kaip ir kur motina uždirbdavo pinigų valgiui, užsidarydavo kambaryje mokytis arba vėl išeidavo iš namų neišsipasakodamas motinai savo reikalų, bet visada labai punktualiai grįždavo vakarienės.
Dabar apie visa tai mąstydamas Henris prisiminė, kad visus tuos metus jis motiną tematydavo tik prie kokio nors darbo ar su adata rankose. Jis žinojo, kad tik jos darbas ir jos gabumai dekoruoti porcelianą leido jam gyventi ir mokytis, bet jis visada tai laikydavo savaime suprantamu dalyku net nesusimąstydamas apie tai. Mažai tesuprantami Florentiečio žodžiai sužadino jo apgailestavimą. Jis naujai suvokė savo elgesį ir visas paraudo. Į kambario duris lengvai pasibeldė, ir motina įnešė didžiulį padėklą, apkrautą skanėstais. Jos veide jau nebuvo pirmykštės kančios, jame švietė kasdieninė gera šypsena, ir visi jos judesiai buvo kur kas ryžtingesni. Henris su palengvėjimu atsiduso. Jį labai slėgė motinos pasimetimas ir jos baimė, apie kurią ji nieko nekalbėjo, bet kuri jautėsi kiekviename jos judesyje. Anksčiau visada bebaimė, nebijojusi nei už save, nei už sūnų – iš karto apalpo pamačiusi į kambarį įėjusį Henrį, panašų į valkatą.
– Valgyk, mano berniuk, tau reikia kuo greičiau sustiprėti, kad galėtum važiuoti pas Didžiąją Ranką, kuri tave išgelbės.
Ji pataisė jam pagalvę, Henris paėmė jos gražią, nuo darbo sugrubusią ranką ir kaip ankstyvoje vaikystėje priglaudė ją prie skruosto.
– Apie ką Jūs kalbate, mama? Apie kokią Didžiąją Ranką?
– O argi tu negavai laiško nuo Did˛iosios Rankos?
– Aš gavau laišką nuo Florentiečio, kurį čia kažkodėl vadina lordu Benediktu. Jis iš tikrųjų didis žmogus, bet kodėl Jūs jį taip keistai pavadinote ir kas Jums sakė, kad jis man atsiuntė laišką?
– Jeigu tu valgysi, mano berniuk, aš tau šį tą papasakosiu, ko neminėjau anksčiau.
Privertusi Henrį valgyti, misis Obersvoud atsisėdo greta ir papasakojo sūnui visą savo susitikimą su Anandos dėde Vienoje. Šis pasakojimas padarė Henriui tokį stiprų įspūdį, kad motina nejuokais išsigando.
– Dieve mano, kodėl Jūs man anksčiau apie tai nepasakojote? Galbūt nebūtų reikėję man grįžti trečią kartą.
– Matai, mano brangus sūneli, kiek aš tau bebūčiau kalbėjusi, kaip bebūtų tave saugojusi mano meilė – ką ji tereiškia, palyginus su sinjoru Ananda. Jeigu jis ir ne šventasis, tai bent jau toks išminčius, prieš kurį ir žvakės pačios užsidega. Kaipgi nuo jo meilės neįsižiebti žmogaus širdžiai? Tačiau tavo širdis, Henri, ypatinga. Ji ne kaprizų pilna, bet tai šviečia, tai gęsta, vėl įsižiebia ir vėl gęsta, o nuolatinės ugnies joje nėra. Išdidumas trukdo tau pirmiau galvoti apie ką nors kitą, o tik po to apie save. Jeigu tu nori tapti didžiu daktaru, tai tu nori ne tik gelbėti žmones, bet nori tapti įžymus ir gerbiamas už tai, ką tu dėl jų padarysi; jeigu tu nori mokytis ir tapti išminčiumi, tai nori, kad apie tavo išmintį išgirstų bent pusė pasaulio; jeigu tu nori pasiekti kažkokių naujų tau dar nežinomų žinių, tu iš pat pradžių pradedi kritikuoti savo mokytojus, neigti jų nurodymus. Nuo pat vaikystės aš tau visa tai aiškinau, mano brangus, mylimas berniuk, bet man nepakako proto išaiškinti tau, kiek daug reikia žmogui ramybės ir savitvardos, kad jis galėtų aiškiai matyti, kas dedasi aplink jį ir jo viduje. Gal dabar Didžioji Ranka savo pavyzdžiu tave išmokys, kaip reikia gyventi.
– Ak, mama, mama, jeigu aš anksčiau būčiau kaip reikiant matęs ir supratęs visą Jūsų gyvenimą, man nebūtų reikėję niekur keliauti ir ieškoti gyvo išminties ir tyro gyvenimo pavyzd˛io.
– Na, ko gi dabar dairytis atgal, sūnau. Kol neturėjau vilties, kad tu susitiksi su Didžiąja Ranka, mane buvo apėmusi neviltis. Dabar matau, kaip aš klydau. Didžių žmonių gailestingumas nepanašus į mūsų. Jeigu Anandos dėdė tada pasakė, kad tave išgelbės Didžioji Ranka, man reikėjo žinoti, kad jo žodis – tiesa, kad kaip tik taip ir bus, kad mums abiem ateis pagalba, o aš pasidaviau baimei, vos nepraradau tvirtumo. Koks aš tau pavyzdys? Oi, Dieve mano, užsikalbėjome! Šokoladas visai atšalo, pudingas vos šiltas, o tu vis dar toks pat alkanas…
Vėl pašildžiusi vakarienę, pamaitinusi sūnų, motina dar ilgai prie jo sėdėjo klausydamasi pasakojimo apie jo gyvenimą greta Anandos.
Niekada anksčiau nepasakojęs motinai savo asmeninio gyvenimo, Henris dabar išliejo visą savo sielą, nenuslėpdamas nuo jos nė pačių sunkiausių prisiminimų ar išgyvenimų. Pradėjęs nuo pačių pirmųjų – visiškai atsitiktinės pažinties su Ananda – dienų, Henris baigė pasakojimą savo žlugimu Konstantinopolyje.
Vieną kartą, sėdėdamas pigioje Vienos kavinėje su savo draugu, jis staiga išgirdo nepaprasto metalinio tembro balsą, besikreipiantį į jo draugą:
– Markai, kaip tu čia patekai?
Iš netikėtumo abu studentai, įsigilinę į kažkokį mokslinį pokalbį, krūptelėjo. Tik staiga Markas visas nušvito, pamiršo viską pasaulyje ir išbėgo į gatvę pas nepažįstamąjį, žiūrėjusį į juos pro žalius gatvės želdinius. Grįžęs prie staliuko kartu su nepažįstamuoju, Markas pristatė jį Henriui, pavadinęs Ananda.
– Jūs nepykstate, kad pertraukiau jūsų pokalbį? – paklausė naujasis pažįstamas, kurio didžiulės ir tamsios akys taip blizgėjo, kad Henriui pasirodė, jog jos auksinės, ir tai jį labai nustebino.
– Prieš akimirką pykau, bet dabar sužavėtas.
– Štai kaip! Jūs taip lengvai pereinate nuo vienos nuotaikos prie kitos? Ar ir Jūsų nuomonės taip dažnai keičiasi?
– Mano nuomonės, nuotaikos ir aš pats iš tikrųjų nepastovūs, bet pasiteisindamas galiu pasakyti, kad gyvenime dar nesutikau nieko tokio, kas galėtų pasiglemžti mane visą taip, kad aš galėčiau patikrinti savo pastovumą. Štai, jeigu aš galėčiau dalintis Jūsų interesais, amžiais nesitraukčiau nei nuo Jūsų, nei nuo jų. Matydamas Jus pirmą kartą gyvenime, esu įsitikinęs, kad Jūs gyvenate ne taip ir ne tuo, kaip ir kuo gyvena tūkstančiai, – visai netikėtai pačiam sau išdrožė nemėgstantis bendrauti, paprastai nekalbus Henris.
Markas žiūrėjo į Henrį išpūtęs akis, nusijuokė ir tarė Anandai:
– Na, ar nevadinau aš visada Jūsų, Ananda, klajojančia kometa, painiojančia žmonių kelius? Šis nekalbus jankis, laikantis save – nors ir ne visai be pagrindo – pačiu talentingiausiu ir protingiausiu, net nesivarginantis pagarbiai kalbėti su žmonėmis, staiga išpoškino Jums ištisą prisipažinimą meilėje! Tačiau, mano mielas Henri, čia Jums ne vokiečių profesorius su savo metodikomis, griežtais mokslo rėmais ir sava tvarka: turite atmintį ir darbštumą – prašome į mokinius. Ananda – gyvenimo Mokytojas. Kad galėtumėte juo sekti, pačiam reikia užlipti ant aukštų dvasinio vystymosi laiptelių, o ne pasitenkinti vien mokslu ir svajonėmis, kokią vietą ir kada užimsi tarp pasaulio įžymybių.
Užgautas į pačią skaudžiausią vietą, Henris – tas Henris, kuris dar nebuvo sutikęs Anandos – būtų tik užsiliepsnojęs, storžieviškai prikalbėjęs ir amžiams susipykęs. Tuo tarpu dabar, jausdamas ant savęs įdėmų, švelnų ir raminantį naujo pažįstamo žvilgsnį, ramiai atsakė:
– Jūs visiškai teisus, Markai, aš iš tiesų nevertas būti sero Anandos draugu arba, kaip Jūs sakote, mokiniu, bet savo ruožtu negaliu suprasti ir Jūsų: kaip Jūs galite ramiai sėdėti Vienos medicinos fakultete, jeigu žinote, kad pasaulyje yra gyvenimo Mokytojas, kad galite jį rasti ir sekti juo?
– Kas Jums sakė, kad aš ramiai sėdžiu įsikibęs į tvankų, seklų vokišką mokslą ir neseku Ananda? Norint daryti išvadas ir pateikti nuomones, reikia, kad tos prielaidos ir nuorodos būtų bent logiškos, o Jūs, iki šios akimirkos manęs nepažinęs, domėjęsis tik mano biblioteka, o ne manimi, nes aš buvau tik nemokamas priedas prie jos, darote išvadas, neteisingai ir tuščiai filosofuojate. Ir iš viso, koks Jums Ananda seras? Įsivaizduojate, kad be Jūsų Anglijos daugiau niekas neegzistuoja!
Markas kunkuliavo. Henrio strėlė pataikė į tikslą.
– Užteks Jums, vaikai, ginčytis apie nesamus dalykus. Tu, Markai, labiau kaltas. Jau greitai treji metai, kaip tu draugauji su manimi. Tu man pažadėjai per tą laiką pažaboti savo sunkų itališką temperamentą, bet aš matau, kad tavo liežuvis gerokai aplenkia protą.
– Ne, ne, Ananda, mano gerasis ir šviesusis genijau, – liūdnai atsakė Markas. – Puikiai suprantu, kad man nereikėjo suirzti. Juk Henris net nesupranta, kaip mane pervėrė.
– Jeigu jis ir suprastų, vis tiek kaltas tu, kad sugavai jo strėlę, bet palikime kol kas šį pokalbį. Tik atmink: niekada neprašyk iš gyvenimo to, kam dar nesijauti visiškai pasiruošęs. Jeigu kas nors tau ko nors neduoda – nereikalauk. Lauk, kaupk jėgas, stiprink savitvardą ir tik tada ženk tave viliojančiu keliu, kai pačiame savyje pajusi ir suvoksi sugebėjimą ir jėgą suvaldyti save. Jus, mano naujasis drauge, jeigu panorėsite, Markas atsiveš pas mane rytoj vakare. Aš gyvenu netoli miesto, Vienos apylinkėse, ir susisiekimas gan geras. Atvažiuokite pailsėti ir pakvėpuoti puikiu oru, o dabar aš pagrobsiu iš Jūsų Marką. Nepykite, pasistenkite išlaikyti šią savo geranorišką nuotaiką iki rytojaus, – pridūrė Ananda spausdamas Henriui ranką.
Tokios rankos Henriui dar nebuvo tekę laikyti. Siaura, minkšta, stipri, palyginti didelė, bet tokia proporcinga, tokia aristokratiška Anandos ranka, spaudusi jo ranką, atrodė, užvaldė visą Henrio būtybę. Anandos delnas tarsi prilipo prie jo delno, ir Henriui buvo gaila atitraukti savo ranką.
– Taigi iki rytojaus. Matau, kad Jūs atvažiuosite, bet su sąlyga: nė karto iki rytojaus nesuirzti ir nejausti nei Markui, nei kam kitam jokių nedraugiškų jausmų.
– Kaip galiu pykti ant Marko, kuris mane supažindino su Jumis? Visą savo gyvenimą turėsiu būti jam dėkingas už laimę susipažinti su Jumis, – vėl netikėtai pačiam sau ištarė Henris.
Jam atrodė, kad Ananda akimirkai susimąstė ir nusišypsojęs tarė:
– Kaip sunku žmogui susigaudyti pačiame savyje ir suprasti, kur jo realus noras, o kur iliuzinis užsidegimas.
Elegantiškai kilstelėjęs skrybėlę, Ananda pasuko prie durų, kartu išsivesdamas ir Marką…
Kaip ryškiai dabar Henris prisiminė tas pirmąsias pažinties su Ananda akimirkas! Toliau jis pasakojo motinai, kaip jis pajuto šiam žmogui kažkokį naują, iki tol dar nepatirtą meilės jausmą. Jis vos sulaukė susitikimo su Marku paskaitose. Jis apsivilko geriausią kostiumą, ypač ilgai rinkosi kaklaryšį, rūpestingai šukavosi plaukus. Henris dar nė karto nėjo į pasimatymą, nė karto nesidomėjo savo išore, o dabar stovėjo priešais veidrodį ir stengėsi atsakyti į klausimą, ar jis gražus. Įsisiurbdamas savo mėlynomis akimis į veidrodį, jis prisiminė kaip žvaigždės žėrinčias nepažįstamojo akis, jo liekną ir aukštą figūrą, elegantišką ir lengvą eiseną, hercogo manieras – ir pats sau atrodė tik išgaišėlis, pilkas, neišvaizdus žmogus. Henris vos nepaniuro ir jau norėjo nusimesti savo naują kostiumą, likti namuose ir nevažiuoti su Marku, bet kažkokio naujo, jam nežinomo aukštesnės sielos ir aukštesnio gyvenimo žavesys ir smalsumas privertė jį nugalėti susierzinimą ir paskubėti į universitetą. Per visus tolimesnius metus Henris neprisiminė tokios būsenos, kad jis taip skubėtų, bijotų pavėluoti, bijotų nesusitikti Marko, o jį sutikęs vis bijotų, kad jie neįsės į omnibusą ir nenuvažiuos, kur reikia. Kai jis pagaliau jau stovėjo priešais Anandą jo nuostabiame sode, tai nematė nieko daugiau, tik patį šeimininką.
– Prašau, Ananda, pasiimkite šį Vezuvijų iš Londono, – pirmiausia išgirdo Henris, sveikindamasis su Ananda. – Tai kažkoks beprotis. Aš beveik dveji metai pažįstu jį kaip patį tikriausią anglą, ir staiga – štai, prašau, tarsi kas pakeitė vaikiną, – skėsčiojo rankomis Markas, – o Jūs liepiate man suvaldyti savo temperamentą. Maniškį suvaldyti galima, nes jis tikras, neapolietiškas, bet kai Vezuvijus verčia lavą Londone… Tai kur kas sunkesnis atvejis.
Su jam nebūdingu geranoriškumu Henris klausėsi draugo pašaipų, o Ananda, paėmęs abu jaunuolius už parankių, nusivedė juos į sodo gilumą, kur ant supiltos kalvelės stovėjo pavėsinė. Nuo jos atsivėręs vaizdas glumino ir žavėjo Henrį, beveik niekada nebuvusį u˛ miesto.
– Jūs mažai pažįstate ir mažai mėgstate gamtą? – paklausė Ananda.
– Iki šiol galvojau, kad ir per mažai ją pažįstu, ir per mažai mėgstu. Dabar galvoju, kad galėčiau ją labai pamilti, jeigu pažinčiau.
– Negalvoju, kad žmogus mylėtų tik tai, ką težino tik kaip faktą. Meilė žmoguje gyvena ir verčia jį vertinti ne tik tai, ką jis žino todėl, kad mato, ji veda jį visada pirmyn, verčia ieškoti savyje permainų. Jeigu žmogus sako, kad myli mokslą, o nemyli žmonių, dėl kurių siekia žinių, ir nelaiko žmonių, kuriems pritaikytų savo mokslą, aukščiausiu tikslu – jis tik mokslo duobkasys. Jeigu žmogus visą gyvenimą eina nepastebėdamas, kokias aukas sudeda ir kaip pasišventusiai lydi jį per gyvenimą jo artimieji – jis nepasieks tų aukščiausių kelių, kuriais vaikšto didieji žmonės. Jeigu pačiame žmoguje, priklausomai nuo jo išsimokslinimo laipsnio ir šlovės, atrofuojasi švelnumas, gerumas – jis pats save išbraukia iš visų galimybių pasiekti džiaugsmą bendrauti su žmonėmis, žavinčiais jį savo veiklos pilnatve ir užmojais. Lygiai taip pat ir su meile motinai gamtai. Norint pastebėti ją, jos pastangas padėti kiekvienam mylėti ją savyje ir save joje, reikia išmokti pastebėti tave pagimdžiusios motinos gyvenimo ˛ygdarbį; išmokti ją mylėti taip, kad visą savo likusį gyvenimą visada žinotum, kas tai yra meilė.
Ananda pakreipė pokalbį kita tema, bet apie ką jis kalbėjosi su Marku, Henris negirdėjo. Jis buvo tarsi apsvaigęs. Jo akyse staiga iškilo motina, ir pirmą kartą gyvenime kraujas suplūdo jam į galvą, raudoniu užsiplieskė jo skruostai, kakta, kaklas. Pirmą kartą Henris pajuto, kad jis jau seniai turėtų būti motinos pagalbininkas, o ne mokytis už jos pinigus.
Ilgai jie su Marku užsibuvo pas Anandą. Čia vis atvykdavo naujų žmonių, paties įvairiausio amžiaus, padėties, išvaizdos. Ateidavo vargšų. Ananda su visais elgėsi vienodai: visi išeidavo paguosti, padrąsinti, nuraminti, bet apie save Henris to pasakyti negalėjo. Jame augo nepasitenkinimo, kartėlio, kažkokio nusistebėjimo jausmas: kodėl jis, Henris, jaučiasi čia svetimas, atitrūkęs, kai visiems čia taip gera? Ir kartu jis negalėjo net įsivaizduoti, kad galėtų toliau gyventi neužsukdamas į šį nuostabų kampelį, nematydamas Anandos. Viskas, ką kalbėjo ir darė Ananda, jam rodėsi negirdėta ir neregėta. Tuo tarpu Ananda tarsi pamiršo Henrį po pirmų jam ištartų žodžių ir tik atsisveikindamas įdėmiai pažvelgė jam į akis ir juokdamasis tarė:
– Jūs dabar atrodote taip, lyg aš būčiau pasmerkęs Jus pasninkui ir susilaikymui. Jūs tikriausiai daugiau nepanorėsite manęs aplankyti.
Henris išsigando. Jis pagalvojo, kad Ananda mandagia forma leidžia jam suprasti, kad tolesnė pažintis neįmanoma. Tarsi perskaitęs jo mintis, Ananda švelniai pridūrė:
– Mano namas atviras visiems. D˛iaugsiuosi matydamas Jus tarp savo svečių. Šis mano namas – tik laikinas prieglobstis. Tikrieji mano namai toli nuo čia; bet aš nepatarčiau Jums skubėti susipažinti su mano tikraisiais namais. Skubėdami žmonės dažnai tikisi per daug tiek iš pačių savęs, tiek ir iš tų, kuriuose ieško sau idealių vadovų. Neskubėkite. Ieškokite savyje tos meilės šauksmo, apie kurią Jums šiandien kalbėjau. Tą šauksmą Jūs suprasite tada, kai pradėsite mylėti žmones. Markas Jums pasakys, kada galėsite vėl čia atvažiuoti, jeigu, kaip aš dabar matau iš Jūsų veido, Jūs taip liūdite išsiskirdamas su manimi.
– O, kad Jūs žinotumėte, aš daugiau nebegaliu gyventi be Jūsų. Be Jūsų bus neįmanoma ištverti nė vienos dienos.
– Na štai, aš sakiau, kad anglų Vezuvijus – tai tikra bausmė, – juokėsi Markas.
– Negerai, Henri, – tarė Ananda dėdamas jam ant peties ranką. – Aš ne burtininkas, o toks pats žmogus kaip ir Jūs. Tas, kuris negali nė dienos pragyventi be paties žaviausio burtininko – per silpnas, kad galėtų eiti laisvųjų keliu. Jis – savo norų vergas ir neras nieko bendro su tais, kurie jau išsilaisvino iš norų. Būkite stiprus ir dirbkite su dvigubu uolumu, visą laiką galvodamas apie žmones, kuriuos gelbėsite savo mokslu, o ne apie malonumą būti mano draugijoje.
Taip pasibaigė pirmas Henrio pasimatymas su jį taip sužavėjusiu Ananda. Toliau Henris papasakojo motinai, kaip jam iš lėto vėrėsi naujas pasaulis, kaip jis kitaip pradėjo suprasti visą gyvenimo prasmę. Sunkiausia, ko Henris ilgai negalėjo suvokti – tai visiškas Anandos asmeniškumo nebuvimas. Visada pripratęs save statyti visatos centre, Henris niekaip negalėjo įvertinti gyvenimo, kuriame nebuvo nieko asmeniško. Ananda, matydamas, kiek proto pastangų deda Henris norėdamas suprasti ir įvertinti jo gyvenimą, vieną kartą jam pasakė:
– Mano drauge, paklausykite mano patarimo. Atidėkite svajonę sekti manimi ir gyventi mano principais. Negalima įsakyti sau eiti įkvėpimo keliu. Galima tik domėtis ir degti ne noru pasiekti asmeniškai mano ar kieno nors kito draugystę, bet degti meile ir u˛uojauta ˛monėms; matyti džiaugsmą ne mėgdžiojant kažką mylimą, o gyventi savo paties iniciatyva, savo maniera, bet taip laisvai ir su tokia meile, kad savo dienos reikaluose ir veiksmuose būtinai susitiktumėte su tuo, kurį laikote savo pavyzdžiu ir kuris savaip eina mylėdamas ir užjausdamas žmones. Ir štai tada vieno ir to paties tikslo siekiančių žmonių susitikimas gali tapti jų gyvenimo poslinkiu. Tada jų ištikimybė tai pačiai, jiems abiem šventai, jų draugystę rišančiai idėjai gali atvesti į laimę išlaisvinti save nuo kankinančių prietarų. Sutelkite visą savo charakterį ir valią, kuriais Jūs taip didžiuojatės kaip paties sau užsibrėžtu tikslu, ir pajunkite juos sugebėjimui gyventi lengvai, paprastai, su meile priimdamas visas savo aplinkybes. Patikėkite manimi, tai vienintelis kelias, kuriuo eidamas Jūs galite priartėti prie manęs. Žmogus neturi kitos galimybės pakilti virš minios, kaip tik savo kasdienine veikla.
Bet Henris nieko nepaisė, jis taip įsikibo į Anandą, kad visos jo mintys, visas jo gyvenimas susikoncentravo į naująjį draugą. Jis savo nepaliaujamais, atkakliais prašymais išmeldė Anandą, ir šis sutiko jį pasiimti kartu su nedaugeliu kitų į Vengriją, kur žadėjo vykti po kelių mėnesių. Nenoriai sutiko Ananda ir iškėlė Henriui daug sąlygų, kurių pagrindinė buvo nuoširdumas, po to – geranoriškumas aplinkiniams, subtilus mandagumas ir visiška tiesa – visur ir visada. Henris turėjo likti Vienoje vienas, kol Ananda važinėjo į kitas vietas, o po to, jam grįžus, kartu su juo išvažiuoti į Vengriją. Henriui, galvojusiam, kad Ananda pasiims jį ir į šias keliones, kaip pasiėmė Marką, buvo mirtinas smūgis likti vienam Vienoje, bet čia jau nepadėjo jokie maldavimai, ir Ananda labai griežtai leido suprasti, kad žmonės, neturintys net tokio lašo dvasinės jėgos ir ištvermės, kad galėtų pergyventi trumpą išsiskyrimą, netinka gyventi greta jo.
Henriui teko likti, ir vienatvė, išvykus Markui, buvo labai sunki. Po truputį jis pradėjo atgauti pusiausvyrą ir ėmė galvoti apie Anandos jam iškeltas sąlygas. Henriui sunkiai sekėsi net pats elementariausias išsiauklėjimas. Jis gerai žinojo, kaip reikia elgtis su draugais, bet nenorėjo su niekuo draugauti, laikė save aukščiau už kitus, ir visi jie jam buvo neįdomūs. Paprasčiausias nuoširdumas ir mandagumas, kuriais jį taip stipriai žavėjo Ananda, jam buvo neįkandami. Net neturėdamas pykčio, būdamas ramus ir geranoriškas, jis atrodė niūrus laukinukas. Pagaliau jis gavo žinią, kad Ananda grįš kitą dieną. Henris be galo apsidžiaugė, bet tuo pačiu tapo nepaprastai ir neįprastai išsiblaškęs. Norėdamas sutrumpinti laukimą, jis užsuko padirbėti į anatomijos kabinetą ir, profesoriaus bei studentų siaubui, susižeidė ranką. Nepaisant visos čia pat suteiktos pagalbos, į vakarą Henriui stipriai pakilo temperatūra, ryte jis jau nieko nepažino ir net neįtarė, kad greta jo sėdi iš kelionės pas jį viesulu įsiveržęs Ananda. Tai ir buvo tas metas, kai Henrio motina atvyko į Vieną. Ilgai plūkėsi su Henriu ir pats Ananda, ir jo dėdė, ir dar kažkokie žmonės, iš kurių jis prisiminė tik Marką, kol buvo galima įsitikinti, kad Henris jau ištrauktas iš mirties nagų.
Henrio sieloje po ligos įvyko perversmas, bet visai ne tas, kurio tikėjosi Ananda. Jis nesuminkštėjo žmonių atžvilgiu, tik tapo Anandos šešėliu ir jo ištikimybei nebuvo ribų, bet ta ištikimybė buvo godi, pavydi – jis pavydėjo kiekvieno Anandos žodžio, ištarto ne jam.
– Turbūt neįmanoma pakęsti pavydžią ir buką moterį. Dar sunkiau pakęsti pavydžią ir protingą, nes ji neturi kvailai teikiamų privilegijų; bet pavydus mokinys – tai pajuokos objektas. Jeigu tu, Henri, savo artume man neįžvelgi nieko, be asmeninės draugystės, mums su tavimi nepakeliui. Ką aš tau kalbėjau, tą ir kartoju: tu nepasiruošęs į kelią su manimi. Viskas, ko aš net nepastebėsiu, tau virs ne tik kliūtimi, bet tragedija. Tu reikalauji ir pats matai, kaip juokingai išlenda tavo savybės tarp mane supančių laisvų žmonių. Tu visas įsuktas į asmenybę, o pasiekti išsilaisvinimą galėsi tik tada, kai visos tavo asmeninės uždangos išsivynios ir nukris, bet nieko negalima nuplėšti nuo savęs protu, jėga. Galima tik mylėti. Taip mylėti, kad pergalę prieš tą ar kitą aistrą pasiektum ne proto pastangomis, o tik todėl, kad atsivėrė širdis. Tuo tarpu tu, trokšdamas kažko aukštesnio, visą laiką maišai vidutinio žmogaus ir išminčiaus sąvokas. Ne tas išminčius, kuris sugebėjo vieną kartą atlikti didį žygdarbį, o tas, kuris suprato, kad jo paties darbo diena yra pats didžiausias dalykas, ką žmogui davė gyvenimas.
Kiek dienų tu praradai, išsiskyręs su manimi ir kliedėdamas laukimu, svajonėmis apie mano sugrįžimą? Argi tada, kai verkei, irzai ir galvojai apie mane, tu dirbai bendram labui? Ko tu laukei? Tu tik tuščiai leidai dieną po dienos, neįnešdamas nieko į bendrą žmonių gyvenimą. Tu žinai, kad mano gyvenimo tikslas – žmonių laimė ir santarvė. Ką tu nuveikei, kad galėtum sekti manimi šiame didžiame kelyje? O gal visi tavo žodžiai – tai kliedesys, primenantis suirzusios, nervingos moterėlės priesaikas, nors jos galvoje ir širdyje tėra tik norų, atsitiktinai užgriebtų minčių, kasdieninių ginčų, išdavysčių ir kompromisų mišrainė? Dar ir dar kartą apmąstyk viską, ką aš tau pasakiau, ir įgyk pusiausvyrą. Jei tu to nesugebėsi, negalėsi važiuoti su manimi. Aš visada suteikiu žmogui visišką veiksmų laisvę. Aš visada noriu, kad jo nevaržytų jokie siauri paklusnumo rėmai, bet tau šis mano auklėjimo metodas mažai tinka. Tau reikalingi geležiniai rėmai, kitos – ne mažiau galingos, bet kitos – rankos.
Bet Henrio maldavimai taip plėšė širdį, jo ašaros buvo tokios nepakeliamos, kad Ananda pasiėmė jį su savimi, nors jo veidas, kai jis liepė Henriui ruoštis kelionei, buvo labai liūdnas. Vengrijoje, puikiame sename name, priklausiusiame Anandos dėdei ir labiau priminusiame viduramžių pilį nei šiuolaikinį statinį, Henris ir tie keli, kurie atvyko kartu su Ananda, buvo apgyvendinti atskirame flygelyje, toli nuo centrinės namo dalies, kurioje gyveno pats Ananda ir jo dėdė. Tai jau iš karto nepatiko Henriui, galvojusiam, kad jis nuolat bus greta savo draugo ir Mokytojo. Prieš savo valią, skaudama širdimi jis pakluso griežtam režimui, kasdien laukdamas pasimatymo su Ananda; bet Ananda nesirodė. Henris vis slankiojo be darbo, dykinėjo, nors gerai matė, kad aplik visi buvo ištisas dienas užsiėmę, dirbo bibliotekoje, kuri buvo įsikūrusi jų flygelyje. Kai nusibodo dykinėti, Henris pasiėmė savo darbą ir pasuko į biblioteką įsitikinęs, kad neras savo specialybės – tokios subtilios medicinos srities – knygų. Ir kaip jis nustebo, kai ten rado tokią vertingą medžiagą, apie kurią jis tebuvo tik girdėjęs ir kuri, jo nuomone, buvo jam nepasiekiama. Nuo tos dienos įsitraukęs į darbą Henris nustojo jaustis nelaimingas. Nuo jo tarsi nukrito kažkokia našta, jis ėmė įdėmiai žvalgytis į aplinkinius. Jam atrodė labai keista, kad jo niekas nekalbino, kol jis niūriai ir kaprizingai tylėjo, o dabar, kai jis pats kreipėsi su keliais klausimais į savo kaimynus, jam labai maloniai atsakė. Jo valgyklos kaimynas iš kairės pasirodė esąs visai jaunas prancūzas botanikas. Nors ir jaunas, bet pokalbio metu parodė labai didelę erudiciją ne tik iš botanikos bei apskritai iš medicinos, bet ir konkrečiai iš smegenų ligų srities, kurioje dirbo Henris, laikęs save šios sferos genijumi. Jaunuoliai įsikalbėjo ir pavalgę pasuko į kalnų parką, juosusį pilį, rinkti vaistažolių. Henrio pašnekovas buvo vardu de-Sanuaras. Nors ir jaunas, jis stebino Henrį savo žiniomis ir paaiškinimais. Atrodė, nebuvo tokio dalyko, kurio jis nežinotų, nebuvo tautos, kurios gyvenimo nepažintų.
– Kada gi Jūs suspėjote apkeliauti visą pasaulį? – sušuko nustebęs Henris.
– Aš jau du kartus keliavau aplink pasaulį ir ruošiuosi leistis trečią kartą, jeigu tik Ananda sutiks.
– Tai argi Jūs keliavote ar keliausite už Anandos lėšas?
– Be abejo, ne, bet Jūsų klausimas – tai klausimas, kylantis eiliniam žmogui, kuriam neaiškus nei jo gyvenimo tikslas, nei prasmė. Tuo tarpu aš gyvenu, tiksliau, stengiuosi gyventi pagal tuos meilės ir garbės dėsnius, kurie gali mane privesti prie durų, už kurių yra Anandos mokinio kelias. Aš seniai žvilgčioju į Jus ir negaliu suprasti, kaip Jūs čia, tarp mūsų, atsidūrėte. Dabar man tai paaiškėjo.
– Ką gi Jūs supratote, pone de-Sanuarai? Jeigu man pačiam neaiški mano padėtis čia, kaipgi ji paaiškėjo Jums? – vėl kaip ir anksčiau pasipūtęs, išdidžiai, iš aukšto ir suirzęs paklausė Henris.
– Matote, kiekvienas žmogus pats formuoja savo kelią. Kai akis pripranta skirti žmonių tipus, iš karto pamatai, kokiu keliu eina žmogus ir kokio spindulio yra jo vyraujančios savybės. Jūs, man atrodo, čia patekote per nesusipratimą. Jums reikėtų patekti į oranžinį spindulį, o Jūs atėjote į violetines spalvas, kurių jumyse mažiausia. Nemanau, kad Jūs dabar suprastumėte, apie ką kalbu, bet man niekas nepavedė Jūsų globoti ir aš negaliu kalbėti aiškiau. Negalvokite, kad aš ar kuris nors kitas turime kokių nors paslapčių, tiesiog kiekvienas iš mūsų turi jėgų tylėti apie reikalus, kuriuos jis laiko savo aukščiausia garbe ir džiaugsmu. Tačiau aš girdžiu gongą, kviečiantį mus vakarienės, o mes toli nuėjome. Paskubėkime, čia nepatogu vėluoti prie stalo.
– Bet juk tai vos ne kareivinių drausmė!
– Oi ne, ką Jūs! Čia visiška laisvė. Jūs nors ir visą naktį galite versti savęs laukti vakarienės arba su žiburiu prie vartų. Jums niekas net nebandys priekaištauti – taip didžiai gerbiamas čia žmogus ir taip juo pasitikima. Bet kaip tik tai ir verčia mane gerbti tvarką ir ramybę – tiek šeimininkų, tiek tarnų, rodančių mums tokią džiaugsmingą meilę.
Henris tylėjo ir ėjo paskui savo naują pažįstamą nuo kalnų žemyn vedančiu takeliu. Henrį mažai jaudino staiga iš visų pusių atsiveriantis grožis. Jis dabar galvojo apie tuos žmones, su kuriais susitiks prie pietų stalo.
– Prašom pasakyti… – Henris staiga užsikirto nežinodamas, kaip Prancūzijoje priimta kreiptis į mažai pažįstamus žmones.
– Mano vardas Polis, jeigu Jūs nenorite kreiptis į mane pavarde, – tarsi atspėjęs Henrio mintį atsakė de-Sanuaras. – Mes galime vienas kitą vadinti tiesiog vardais. Čia beveik visi susitiko pirmą kartą ir visi jaučiasi tokie artimi ir taip susiję vienais ir tais pačiais idealais bei siekiais, kad visai nekeista vadintis vardais.
– Stebėtina, kaip Jūs iš karto supratote, dėl ko aš nutilau. Gal galėtumėte, Poli, man pasakyti, kas tie žmonės, kuriuos čia atsivežė Ananda, ir kas tie, kuriuos mes jau radome čia gyvenančius? Aš esu Henris, jeigu norite vadinti mane vardu.
Linksmai nusijuokęs Polis atsakė:
– Visų pirma, Henri, aš labai džiaugiuosi, kad Jūs susidomėjote aplinkiniais žmonėmis. Visada pasidaro lengviau gyventi, kai atitrauki dėmesį nuo paties savęs. Tačiau mums reikia pasukti pačiu arčiausiu taku, nes aš girdžiu jau antrą gongą. Po penkiolikos minučių jau reikia sėdėti už stalo, o prieš tai dar suspėti nusiprausti ir persirengti. Todėl mes užkopsime į šią kalvą, o nuo jos nusileisime tiesiai prie namų ir laiku suspėsime.
Polis kalva pavadino gan aukštą kalną, kuris Henriui pasirodė ne taip lengvai įveikiamas, ką jis Poliui ir pasakė.
– Taip tik atrodo, Henri. Daiktai ir reikalai neatrodo tokie baisūs, kai žinai, kaip prie jų prieiti. Šokite paskui mane, – peršokdamas gan platų griovį staiga tarė Polis.
Henriui, niekada gyvenime nelaipiojusiam po kalnus ir nešokinėjusiam per griovius, jau skaudėjo blauzdas, virpėjo keliai, ir dabar, jeigu stipri prancūzo ranka nebūtų jo sugriebusi ir pastačiusi greta savęs ant kojų, šokdamas per griovį jis būtų nusiritęs į apačią.
– Aš galvojau, kad visi anglai sportininkai, bet, matyt, ši mano prielaida tiek teverta, kiek ir didesnioji mano žinių dalis, kuria aš kasdien nusiviliu ir vėl iš naujo tobulinuosi. Lipkite atsargiau, o dar geriau, duokite man ranką, – pridūrė jis matydamas, kad Henris paslydo ir iš po jo kojos pa˛iro akmenys.
Jis suėmė vieną Henrio ranką, užsimetė ją sau ant peties, susikišęs surinktas žoles į kišenę antra ranka apkabino Henrį per liemenį, kilstelėjo jį kaip vaiką ir nubėgo su juo stačiu kalnu žemyn.
– Štai mes ir namuose, ir daug greičiau, negu tikėjausi. Iki pasimatymo, – tarstelėjo jis Henriui išnykdamas už durų ir neleisdamas anglui nei atsipeikėti, nei padėkoti.
Priblokštas ir susikrimtęs, su savo įžeista angliška savimeile, savo bejėgiškumo įskaudintas, Henris stovėjo nelaimingas vidury kiemo, kai staiga už nugaros išgirdo žingsnius ir Anandos balsą:
– Aš nustebęs, Henri, kad tu stovi čia vienišas. Argi tu dar nesusidraugavai su niekuo iš mano draugų? O, bet juk tu dar visai nepasiruošęs vakarienei. Kas tau atsitiko? – įdėmiai žvelgdamas į Henrį paklausė Ananda.
Henris tylėjo. Troškimas pamatyti Anandą, ilgėjimasis jo šią akimirką vietoje susitikimo džiaugsmo peraugo į tokį suirzimą, kokio jis ir pats iš savęs nesitikėjo savo didžio draugo atžvilgiu.
– Jūs atvežėte mane čia ir pametėte. Jūs gerai žinojote, kad aš čia vykau visai ne tam, jog sėdėčiau tarp man nepažįstamų žmonių. Jūs net nesupažindinote manęs su niekuo. Aš visas tas dienas buvau pasmerktas visiškai vienatvei, – pakeltu tonu, pamiršęs viską pasaulyje šaukė Henris.
Kai jis atsipeikėjo, pamatė, kad Ananda tylėdamas žiūri į jį. Kuo ypatingas buvo šis žvilgsnis? Kas privertė Henrį staiga nutilti ir sušnibždėti:
– Atleiskite, aš be Jūsų išsikankinau ir dabar su baime stoviu prieš Jus galvodamas, kad vėl Jūsų nematysiu taip dažnai, kaip to noriu.
– Vargšas berniuk, aš tau sakiau, kad tu nepasiruošęs, kad mano teikiama laisvė – tau netinkamas kelias. Tau reikalingi griežti paklusnumo rėmai, kurie nors šiek tiek pakeistų valios ir ištvermės stoką, bet tu nekaltas, kad aš patikėjau tavo maldavimais.
Anandos akyse, balso intonacijoje buvo tiek gerumo ir užuojautos, kad atrodė, jog jis pats visiškai suėmė į save Henrio širdį ir išgyveno už jį visas jo kančias.
– Bet dabar, šią akimirką, jau nieko negalima pakeisti. Anksčiau nei po trijų mėnesių aš tavęs negaliu iš čia išleisti, tačiau po trijų mėnesių tu išvažiuosi ir jokie maldavimai šį kartą tau nepadės. Aš čia gyvenu ne vienas. Be tų, kuriuos tu matai, čia gyvena dar daug žmonių, užimtų labai sunkiu ir svarbiu darbu visose mokslo ir technikos, meno ir literatūros srityse. Čia gyvena ir mano dėdė. Visi šie žmonės – labai aukštai dvasiškai išvystytos sąmonės. Jų supančios aplinkos suvokimas toks subtilus, klausa ir nervai tokie jautrūs, kad tavo sutrikusi būsena juos trikdo kaip nesiliaujantis kūdikio klyksmas. Aš neturiu teisės drumsti jų darbo ir gyvenimo ramybės. Aš tikėjausi, kad tu nesuteiksi nei jiems, nei man šio liūdesio. Deja, aš nubaustas už savo per didelį pasitikėjimą. Aš turiu dabar išgerti tavo kančių taurę kartu su tavimi. Norėdamas išlaisvinti tave nuo nelaiku duotų įžadų, aš turiu prisiimti į save tavo smūgį, kitaip tavo įžadai gali tau atsiliepti karmiškai. Tačiau man reikia apsaugoti ir tave, ir juos nuo tavo nerimastingų riksmų ir dejonių. Dabar eik į savo kambarį. Tau ten atneš valgyti. Visam laikui atmink, kad negalima išeiti į žmones taip praradus pusiausvyrą ir nuodyti visus sutiktuosius savo nuodingomis vibracijomis. Susirink savo daiktus. Aš perkelsiu tave į atskirą namelį parke. Tu ten gyvensi kol kas vienas, kad pasiruoštum tapti tokiu žmogumi, kuris kada nors pajėgs netrikdyti savo atlaidžių, kartu su juo gyvenančių draugų ir sugebės tapti pagalba savo artimiesiems. Eik, aš pats po poros valandų pas tave užeisiu.
Henris lyg nuteistasis nuėjo į savo kambarį ir krito ant lovos plėšomas nevilties ir pačių įvairiausių minčių. Jeigu tai būtų įvykę ne čia, kur jis jautė ant savęs šviesų, meilės, užuojautos ir švelnumo kupiną Anandos žvilgsnį, Henris taip ir būtų nesupratęs viso savo kaltės dydžio. Namie jis būtų ieškojęs įvairiausių būdų kažką apkaltinti, laikyti save teisiu ir nuskriaustu. Tuo tarpu čia Anandos žvilgsnis, kupinas tokio gailestingumo, kokį Henris galėjo įsivaizduoti turint tik šventąjį, pragręžė kažką nauja jo išdidžioje širdyje. Jis suvokė aukštą žmogaus dvasios kilnumą ir tokį savęs ir asmeninės skriaudos užmiršimą, kai širdyje nelieka kaltinimo įžeidusiam, o tėra tik pasigailėjimas atsimetusiam nuo savo kelio broliui-žmogui. Atslūgo Henrio suirzimas ir įsiūtis, kurie paprastai trukdavo labai ilgai, kankindami jį patį ir žeisdami kitus. Jis pakilo iš lovos ir pirmą kartą visiškai aiškiai tarė sau, kad jis kaltas ir kaip jis kaltas. Labai mandagiai atsisakęs bet kokio primygtinai ir švelniai jam siūlomo valgio, Henris greitai susirinko savo daiktus ir su gailesčiu apžvelgė šį puikų kambarį, kurio jis nesugebėjo įvertinti ir kurį jam dabar teko palikti. Jis nerado čia ramybės, įnešė didžiulį nerimą ir sudavė smūgį Anandai.
Henris atsisėdo ant plačios palangės ir pirmą kartą pamatė, koks puikus vaizdas iš čia atsiveria. Platus slėnis, kuriuo tekėjo upė, dalis pievos, miškas tolumoje, jaukiai kalnuose išmėtyti nameliai – viskas dabar jį žavėjo, viską buvo gaila palikti. Henrio širdyje ir akyse tarsi sustingo Anandos ˛vilgsnis su jo dievišku nesmerkimo ir u˛uojautos gerumu. Henris buvo pasiruošęs pulti ant kelių ir vėl įtikinėti Anandą savo tvirta meile ir ištikimybe, bet jame jau budo suvokimas, kad kūdikio klyksmas niekam nieko neįrodys. Jis nusprendė paklusti Anandos valiai nieko neklausinėdamas ir neprašydamas. Dabar jam atrodė nepakenčiamai kvailas ir juokingas jo elgesys prieš valandą ir nuo pačių pradžių. Kodėl jis pirmomis dienomis nėjo į biblioteką? Kodėl jis nedirbo? Juk tiek daug buvo galima pasistūmėti moksle ir nudžiuginti Anandą savo stropumu bei ramybe. Henris prisiminė, kaip de-Sanuaras, taip nustebinęs jį savo žiniomis, pasakė, kad svajoja ir ieško būdų priartėti prie durų, už kurių yra Anandos mokinio kelias.
– Dieve mano, mama, kaip aš buvau tada kaltas. Ir po to, kitą kartą, aš vėl suklupau ant to paties: pavydo ir pavyduliavimo. Ananda pritraukė prie savęs naujų žmonių. Dabar aš suprantu, kad jie buvo to verti, labai aukštai stovintys žmonės, bet tada aš vėl pratrūkau, antrą kartą įsiutau, antrą kartą išėjau ir parvažiavau pas Jus. Dabar, šį trečią kartą, aš grįžau dėl dar niūresnės priežasties. Ananda liepė man tapti puikaus daktaro I. mokiniu, o aš nepanorėjau. Ėmiau kritikuoti ir I., ir paties Anandos elgesį. Viskas baigėsi tuo, kad aš net pats nepastebėdamas patekau į tamsaus ir baisaus piktadario rankas, iš kurio nagų mane vos išgelbėjo daktaras I. ir Ananda. Ananda liepė man išvažiuoti iš Konstantinopolio atgal į Vengriją, o aš nepanorėjau. Tiksliau, aš važiavau, aš norėjau, bet tas tamsusis, kuriam aš leidau save valdyti, sekė mano pėdomis. Jo draugai, naudodamiesi mano nuolatiniu suirzimu, gundė mane, įkalbinėjo, ir aš apsigalvojau nevažiuoti ten, kur man liepė Ananda. Jau buvau pasiruošęs vykti ten, kur mane kvietė to niekšo, vardu Bracano, draugai, kai sapne išvydau Jus. Sapnavau, kad Jūs atėjote pas mane, tokia jauna, visa baltai apsirengusi, auksiniais plaukais, nepaprastai žavi, ir tarėte: “Henri, pažiūrėk, juk tu stovi susiraizgiusiame gyvačių kamuolyje. Eikime greičiau iš čia. Skubėk, aš tave išvesiu”. Aš prabudau ir iš siaubo pašokau, mama. Garlaivis stovėjo kažkokiame uoste. Paskubomis apsirengiau, pasigriebiau tik sakvojažą ir pinigus, visa kita palikau ir išbėgau paskui Jus į krantą. Jūs taip greitai ėjote, kad aš vos spėjau paskui Jus. Išvedusi į krantinę, Jūs parodėte kažkokį garlaivį, jau pasiruošusį išplaukti, ir paliepėte: “Greičiau šok.” Aš šokau į jau nuplaukiančią valtį ir vos spėjau vienas iš paskutinių užlipti į denį, kai nuėmė trapą ir garlaivis išplaukė. Pradėjau dairytis Jūsų, visai pasimečiau nemokėdamas atsakyti, kodėl atsidūriau garlaivyje. Mane nuvedė pas kapitoną. Ir čia įvyko stebuklas. Kapitonas pasirodė esąs Džeimsas Retedlis, kurį sutikau pas Anandą Konstantinopolyje. Aš iš karto jį pažinau ir, kad ir kaip man tai buvo skaudu, ištariau Anandos vardą, kurį – aš tai puikiai prisiminiau – kapitonas dievino. Jis iš karto mane atpažino ir pavadino vardu. Ir dar kartą, mama, aš sutikau kilnų žmogų. Jis mane sušildė, paguodė, pamaitino ir tepaklausė, kur noriu nuplaukti. Aš nurodžiau Jus ir Londoną. Jis pasakė, kad tik po mėnesio ves naują laivą į Londoną, ir siūlė tą laiką kaip nors pralaukti. Kadangi aš tylėjau neturėdamas kur tą mėnesį dingti, jis ilgai, tiriančiai žiūrėjo į mane, matyt, norėdamas kažko paklausti, bet nutylėjo, atsiduso, palingavo galva ir tarsi kažko gailėdamasis tarė:
– Matau, kad Jūs nelaimingas. To man pakanka. Aš prisimenu vieną iš savo pokalbių su Ananda, kada pats buvau nelaimingas, ir jo žodžius, kuriuos jis liepė man visada atminti: “Niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau mokytojas”. Ir iš tikrųjų Jūs dabar pateikėte man didžiulę pamoką. Aš galvojau, kad gyventi greta Anandos – tai laimė, o pamačiau, kad gyvenant greta jo galima būti nelaimingam ir net palikti jį. Tai mane ir stebina, ir moko, bet apie tai dabar ne laikas kalbėtis.

Naktį su Francisku aplankau naujas Bendruomenės vietas. Nauji susitikimai ir mano naujos pamokos iš jų

Kai nulipau žemyn, Franciskas paėmė mane už parankės ir tarė:
– Einam, Liovuška, noriu parodyti tau vieną Bendruomenės dalį, kurios tu dar nematei.
Pagalvojau, kad Franciskas nežino, jog aš vieną naktį jau vaikščiojau po parką ir mačiau Bendruomenės naktinį gyvenimą tolimuosiuose slėniuose bei nameliuose, kur Bendruomenės broliai ir seserys teikė pagalbą klajojantiems nelaimėliams. Bet Franciskas pasuko visai į kitą pusę, vesdamasis mane keliu į ežerą.
– Jau vakaras, Liovuška, o tu praleidai vakarienę. Štai tau truputis vaisių ir duonos. Paėmiau juos tau. Mūsų kelias nelabai tolimas, bet grįšime tik paryčiais ir tau nebus kada pavalgyti. Tu gali nustebti, kodėl aš paėmiau tiek mažai ir tokio menko valgio. Bet, matai, kelyje reikia stengtis valgyti mažai. Ir iš viso, jeigu žmogus siekia aukštos mokinystės, jis turi pripratinti savo organizmą maitintis taip, kad nejaustų nuolatinio, nenugalimo poreikio valgyti. Nereikia galvoti, kad, nemokant suvaldyti ir priversti paklusti tam tikrai drausmei savo apetitą, galima pasiekti dvasinį tobulumą arba psichinę savitvardą. Tas, kuris nesugeba sutvarkyti savo darbo dienos taip, kad maitinimasis – būtinas kiekvienam žemėje gyvenančiam kūnui – tebūtų tik griežtos dienotvarkės dalis, negali savo psichika pasiekti tvirtos ir griežtos sistemos, vedančios į savitvardą. Žmogus, nuolat pasiduodantis pagundai jausti alkį, visą laiką ieškantis ką nors užkąsti, niekuo nesiskiria nuo ėdrūno, tunkančio per nesibaigiančias puotas. Mokinystėje nėra ypatingų, griežtų nuostatų maistui, kaip vienuolynų sąlygos vienuoliams. Ir susilaikymas mokinystėje neturi riboti žmogaus, siekiančio įžengti į tą kelią, kuriame galima susitikti su Mokytoju. Kelio į Mokytoją neįmanoma rasti tol, kol žmogaus sąmonėje tebegyvena įvaizdžiai: susilaikyti iš principo, atsisakyti iš principo. Kol žmoguje kirba mintis ko nors atsisakyti, tol jis nepakilo virš tų, kurie visur ieško sau pelno. Jo mintys tebesisuka apie save, lygiai taip pat kaip ir mintys iš visko besipelnančio. Toks žmogus siekia ne Amžinybės, o tik savo asmenybės praplėtimo ir tobulinimo. Mūsų mokiniai, broliai ir seserys, į priekį eina ne žygdarbiais. Išsilaisvinimo kelyje į priekį einama vien meile. Ir tas, kuris myli, neįžiūri žygdarbio, dalindamasis maistu su savo artimu. Jis myli ir džiaugiasi galėdamas palaikyti laikiną brolio formą, kaip džiaugiasi, galėdamas tarnauti jo Amžinybei. Tu šiandien apsilankysi name, kuriame gyvena žmonės, visą gyvenimą ieškoję Tiesos. Tu pamatysi žmones, besiveržiančius čia taip pat aistringai, kaip tie milijonai tikinčiųjų, trokštančių nusilenkti Viešpaties karstui. Būk budrus. Neženk į tuos namus smerkiančia širdimi, smerkiančiomis akimis. Be abejo, tu ir čia išvysi tuos, kurių ieškojimai tebuvo “ieškojimai” kabutėse. Tu suprasi, kad jie suburti po tuo stogu ir negali būti įleisti į Bendruomenę ne todėl, kad kažkas juos atrinko ar išrinko gyventi šioje vietoje. Visus juos subūrė jiems visiems bendra jėga: abejojimas. Jie neturėjo dvasios jėgų išsiugdyti ištikimybę iki galo. Iš kiekvienos gautos žinios jie norėjo viena priimti, kita atmesti, kažką savaip pakoreguoti ar savaip pakomentuoti. Nė vieno žmogaus, kuris atnešdavo jiems žinią iš mūsų, jie nesugebėjo priimti į savo širdį paprastai, lengvai ir džiaugsmingai. Kiekvienas jiems atrodė lengvabūdis, nepastovus, ūmus, ne taip juos suprantantis. O patys net nepastebėjo, kad savo nesupratimu draskė mūsų pasiuntinių širdis. Mielas drauge, eik dabar pas juos atvėręs visus širdies lapelius. Kaip vartus atverk širdį, kad tavo džiaugsmo jėga galėtų sudaužyti jų prietaringą savimylą. Nesuprask šio žodžio kaip įsimylėjimo į patį save. Ne, aš jį pavartojau nusakyti jų pagrindinį požymį: subjektyvumą. Subjektyviai matantis visatą negali įžengti į Bendruomenę, nes jam ten nėra kas veikti, nėra kuo kvėpuoti. Tokiam žmogui Bendruomenės atmosfera prilygsta aukštų kalnų orui, kur jis iš karto susirgtų kalnų liga.
Mes neskubėdami praėjome pro gyvenvietę už ežero ir atsidūrėme palmių giraitėje, kurios nebuvau matęs net iš tolo ir neįsivaizdavau, kad ji egzistuoja. Užėjo karšta naktis. Tamsus dangus su žemomis ryškiomis žvaigždėmis, kažkokie ypatingi man nepažįstamų gėlių ir augalų kvapai, nuostabūs nakties garsai, nepaprastas, švelnus Francisko balsas… Ėjau, gyvenau, kvėpavau, ir viskas – pradedant greta bėgančiu Eta ir baigiant mano draugo balsu bei ranka – man atrodė nerealu, taip viskas buvo pasakiškai žavu.
Kai kurie Francisko žodžiai, sutapę su tik ką perskaitytais brolio užrašuose, stulbino mane. Negalėjau pats sau atsakyti, kas taip ypatingai mane jaudino, bet ėjau suvokdamas, kad dabar pamatysiu žmones, veltui praleidusius visą gyvenimą, o galvojusius, kad neša rankose šviesos deglą.
? Mes jau atėjome, Liovuška. Ne, tu negalvok taip tragiškai apie žmones, neturėjusius jėgų įžengti į Bendruomenę. Tu tik galvok, kad aukšto kelio negali rasti tie, kurie nedirbo žemėje, kurie didesnę gyvenimo dalį prasilepino lovoje, nepažino darbo drausmės, nemokėjo švariai gyventi. Tokių žmonių darbas negali nukreipti jų minčių į tą vagą, kur išmokstama atverti savyje psichines jėgas. Atverti bent tiek, kad savo meile-valia išlaisvintų jas ir sudarytų galimybę jausti aukštų kelių vibracijas. Galvok apie jų nelaimę ir apie jų norą pasiekti mus, apie jų pačių disharmoniją, kurios pastebėti jie neturėjo jėgų visą savo gyvenimą, o būtent ji ir buvo jų kliūtis kelyje į Bendruomenę. Mylėk juos, gailėkis jų, Liovuška, nešk jiems visą vyrišką drąsą, kad padėtum jų nusivylimui, jų širdgėlai dėl savo tamsumo ir nemokšiškumo, kai jie juos suvoks.
Mes priėjome namus, išmėtytus po nedidelį gražų parką. Kai kuriuose languose degė žiburiai, bet žmonių nesimatė. Du didžiuliai dogai, kurių Eta visai neišsigando, puolė prie Francisko, sveikindamiesi su juo kaip su senu draugu. Paglostęs juos, Franciskas uždėjo mano rankas šunims ant kaklo. Šunys krūptelėjo, lyg būčiau jiems sudavęs, bet tuoj pat nulenkė galvas ir palaižė mano rankas.
– Na štai, tu jau priimtas į šių nuostabių sargų draugų tarpą. Dabar tu gali laisvai vaikščioti čia ir po visus gretimus namus. Jie patys praneš apie tave visiems šunims čia ir kitur. Kaip jie tai daro – tai jų paslaptis. Bet vieną kartą su jais susidraugavęs tampi draugu visiems mūsų šunims, tarp kurių nemažai ir pavojingų.
Franciskas nusivedė mane prie vieno iš tolimesnių namų durų, tiksliau, prieangio. Kai tik įėjome į prieangį, vedusį į platų koridorių, iš karto atsidarė keletas durų ir į mus sužiuro pagyvenę žmonės. Grubus balsas iš koridoriaus galo nedraugiškai paklausė:
– Kas čia mus taip vėlai trukdo? Ar mažai laiko buvo dieną aplankyti mus?
Likusieji tylėjo, bet aš šiame name pajutau visiškai kitą atmosferą nei tuose Bendruomenės namuose, kuriuose man teko lankytis. Aišku, tai nebuvo priešiškumas mums, bet kažkoks man naujas atsargumas, kurio Bendruomenėje niekur nepajutau.
– Nesirūpink, mielas broli, mes atėjome ne pas tave, ir nei pas vieną iš tų, kurie dabar išpuolė pro savo duris. Tu turi mums pretenzijų, kad sudrumstėme tavo ramybę, kai tuo tarpu asmeniškai tau tavo vienuolis buvo paskyręs tylėjimą. Kodėl tu tai pažeidei? Argi tave paskyrė budėti prie įėjimo į šį namą?
Franciskas nuėjo į koridoriaus galą, iš kur girdėjosi balsas, ir aš galėjau apžiūrėti kalbėjusį. Tai buvo aukšto ūgio vienuolis, apsirengęs kasdieniniais vienuolyno rūbais. Blyškus veidas buvo aiškių ir taisyklingų bruožų, su didelėmis, neramiai lakstančiomis akimis, tvirtu, beveik kvadratiniu apatiniu žandikauliu ir smakru, plonomis sučiauptomis lūpomis. Jame nebuvo nieko ypatingo ir nemalonaus, tikriausiai jis buvo netgi geras žmogus, bet savo pykčiu ir užsispyrimu nustebino mane, pripratusį Bendruomenėje matyti vien ramius ir džiugius veidus. Jis griežtai žvelgė į mus.
“Tiesos ieškotojas”, – šmėstelėjo brolio užrašuose perskaityta ir Francisko ištarta frazė. Kai tik mes priėjome prie vienuolio ir Franciskas jam nusišypsojo, tas iš karto pasikeitė.
– Ak, tai tu, broli-gelbėtojau, tas, kurį man žadėjo mano vienuolis, – jo balsas suminkštėjo, ir aš dar kartą pajutau, kad jis geras žmogus. – Aš taip tavęs laukiau, aš pėsčias nuėjau daugiau kaip tūkstantį varstų vien tik tam, kad pamatyčiau tave, o mane uždarė šiame name, kur, be apsėstų kvailių, nieko daugiau nematau. Suprask, kaip ilgai tavęs laukiau, kiek kankinausi ir jau praradau viltį tave rasti, jau norėjau grįžti atgal. Suprask, visą mėnesį čia sėdžiu užrakintas ir tik iš tolo, prabėgomis temačiau tave kelis kartus ir dar nė vienu žodeliu nepersimečiau su tavimi, – šį kartą jo balse pasigirdo priekaištas ir protestas.
– Ką tu, drauge, argi pas mus ką nors užrakina? Visi namai atviri dieną ir naktį, aplink nenutrūkdamas verda gyvenimas. Kiekvieno poreikiai čia patenkinami. Iš tavo rūbų matau, kad tu nespėjai nuo jų dar net dulkių nubraukti, batai dar pilni smėlio, vadinasi, tu buvai išėjęs, buvai kalnuose, tik ką grįžai ir net nenusiprausęs įėjai į savo kambarį. Argi tavo vienuolis nedavė tau trijų įžadų?
– Negi jis parašė tau apie juos? Iš kur tu gali žinoti apie tuos įžadus? O ir pats jis mažaraštis ir rašyti tau nieko negalėjo, – vis labiau nervinosi vienuolis.
? Tavo vienuolis tau, mano drauge, pasakė: “Kol tu savo gyvenime neįdiegsi trijų įžadų, tu nesutiksi Tų, kurie tarnauja Tiesai.
Pirmas ? kelk su saule, nusišypsok auštančiai dienai ir padėk pirmam sutiktajam, kuriam reikia tavo pagalbos. Nesvarbu, kokios pagalbos prireiks, svarbu, kad pirmas tavo dienos darbas būtų darbas dėl artimo.
Antras – kiekvieną savo šypseną dovanok ne kaip retai pasitaikantį gailestingumą, bet nuo jos pradėk kiekvieną savo dieną ir kiekvieną savo susitikimą.
Trečias – prieš eidamas į savo celę, prieš kiekvieną valgymą apsiplauk.”
Štai, kokie tavo įžadai. Kurį iš jų tu dabar vykdei? Ar tu sutikai mus su šypsena? O pats kalbi, kad laukei manęs. Ar nusiprausęs vakarieniavai? Ar švarus grįžai į savo celę?
Vienuolis tylėjo, įdėmiai žvelgdamas į Franciską, ir nerimas jo veide vis stiprėjo.
– Broli, aš tavęs labai prašau pasakyti, ar tu atėjai pas mane, ar ne. Ką aš dariau ir darau, tą ir pats gerai žinau. Tavo pagalbos neprašau, jėgų man viskam užteks. Aš klausiu: ar man eiti dabar kartu su tavimi?
Supratau, kad vienuolio širdyje kovoja du jausmai: išdidumas ir pasipūtimas, ryškiai atsispindėję jo balso intonacijose. Išdidumas jį vertė protestuoti, o pagarba Francisko meilei, kuri liejosi į vienuolį ištisu upeliu, vertė jo širdį nusižeminti.
– Aš tau jau sakiau, drauge, kad atėjau ne pas tave. Tavo smalsumas svetimam gyvenimui, svetimam keliui privertė tave išeiti ir pažiūrėti į mus. Suprask, žmogus nesikeičia vien nuo to, kad pakeitė gyvenamą vietą. Tu visą gyvenimą ieškai Dievo, ieškai švento kelio, ieškai tiesos gelmės, o negali nė vienos dienos nugyventi ramybėje, nors pakeitei šimtus gyvenamų vietų. Tu sakai, kad laukei manęs. Bet kaip tu pasiruošei mane sutikti? Kur tas džiaugsmo ir ramybės žiedas, kurį vienas kitam ištiesia pasisveikindami žmonės? Tu nesugebėsi paskui mane žengti ir dešimties žingsnių, nes tavo širdis apimta maišto ir tu uždusi, eidamas paskui mane. Čia tau ne vieta. Kiek čia begyventum, tu nesugebėsi prisiartinti prie manęs. Gretai tavęs pasiimti iš čia atvyks mano vyresnysis brolis. Jis nuveš tave į tolimą vienuolyną. Ten tu išmoksi, kaip kasdien gyventi su tau duotais trim paklusnumo įžadais, ir tik tada galėsi vėl čia sugrįžti. Grįši, kai tik suprasi, kad visa žemės gyvenimo vertė – jo susitikimai, sugebėjimas per kiekvieną iš jų atiduoti ne savo paties “Aš” nuodus, bet žvalumo jėgą, pamiršus save ir galvojant tik apie savo sutiktuosius. Išmoksi pradėti susitikimą džiaugsmu, džiaugsmu jį ir užbaigti. Nurimk. Nesišvaistyk žaibais iš akių ir širdies, suprask nuolankią Meilės jėgą. Tik ji viena gali atvesti tave pas mane, jeigu tu visą gyvenimą ieškojai Meilės kelio. Negalvok, kad jėga ? tai valios atkaklumas. Jėga ? vien džiaugsmas.
Vienuolis stovėjo išbalęs, sukrėstas. Man atrodė, kad bet kurią akimirką gali prasiveržti jo pašėlęs protestas, sukeltas giliausio nusivylimo, nepasiteisinus čia jo ieškojimams ir lūkesčiams.
Mes žengėme dar keletą žingsnių ir atsidūrėme prie laiptų, kurių iš pradžių net nepastebėjau. Užlipę jais, viršuje radome tokį patį platų koridorių kaip apačioje ir vienintelę gyvą mus čia sutikusią būtybę – didžiulį, kudlotą, man iki šiol nežinomos veislės ir piktumo šunį. Jis iššoko priešais mus kaip tigras, bet, pažinęs Franciską, iššiepė dantis tarsi šypsodamasis. Į mane jis tol žiūrėjo priešiškai, kol Franciskas neuždėjo mano rankų jam ant galvos ir nepaglostė jo kudlotų ausų, šypsodamasis ir švelniai jam kalbėdamas:
– Štai, broliuk, koks tu užsispyrėlis! Juk aš tau kiek kartų sakiau, kad reikia šypsotis visiems, kurie su manimi ateina, o tu vėl tik man vienam saugai savo šypsenas.
Šuo, tarsi suprasdamas Francisko priekaištus, palaižė man ranką. Dar kartą paglostęs šunį, Franciskas pasibeldė į vienas duris, ir silpnas seniokiškas balsas pakvietė užeiti.
Nustebau, įėjęs į kambarį. Pastaruoju metu jau buvau pripratęs visur Bendruomenėje matyti tvarką ir nepasitaikė atvejo, kad žmonės gulėtų lovose, jeigu jie nemiega ir neserga.
Šiame kambaryje buvo visiška betvarkė, ant lovos gulėjo sena moteris gilių raukšlių išvagotu veidu, apsirengusi ir apsiavusi. Nepaisant karšto vakaro, ji buvo apsivilkusi vatinę liemenę, šalia gulėjo šilta skara, o ant kėdės prie lovos stovėjo rašalinė. Moters rankose buvo palmės lentelė su baltu popieriaus lapu ir ji kažką rašė. Ji ne iš karto įžiūrėjo Franciską, o kai pažino jį, jos veidu šmėstelėjo lyg ir nepasitenkinimas.
– Ak, tai Jūs, broli Franciskai. Kaip matote, visiškai neturiu jėgų gyventi pagal tuos reikalavimus, kuriuos Jūs iškėlėte man praėjusį mūsų susitikimą. Aš dirbu gulėdama ir neturiu jėgų susitvarkyti kambarį, o Jūsų atsiųsta mergaitė viską daro ne taip. Ji savaip supranta tvarką ir nieko gero nesigauna. Jūs negalite net įsivaizduoti, kokia ji tinginė. Prie Jūsų ir su Jumis ji vienokia, o be Jūsų, su manimi, ji elgiasi visai kitaip. Aš atsisakiau jos paslaugų. Ir iš viso turiu Jūsų paprašyti: jeigu norite man padėti, tai prašau, bet savo pagalbą teikite asmeniškai man pačiai, o ne per kitų žmonių pagalbą man. Pagalba per trečias rankas – tai ne pagalba, o nesusipratimas ir gali kelti žmogui neviltį. Tai sukuria ištisą virtinę nemalonumų, kurių ir be to netrūksta. Na, vienu žodžiu, aš viską pertvarkiau savaip ir apie tai neverta kalbėti. Geriau pasakykite, ar Jūs dabar pas mane atėjote kaip Ali pasiuntinys? Kada jis atvažiuos? Kada aš jį vėl pamatysiu ir užduosiu visus savo klausimus, kurių jau negalima atidėlioti?
Moters veide ir balse jautėsi kažkoks pasipiktinimas, lyg nepaisymas ar nevertinimas, lyg iš jos būtų liejęsis širdyje susikaupęs kartėlis. Ji stengėsi pabrėžti, kad priešais ją sėdi žmogus, kažkuo jai prasikaltęs, kažkuo jai įsipareigojęs ir kažką dėl jos neteisingai darąs. Ji tarsi norėjo parodyti Franciskui, kaip jis nevykusiai ja rūpinasi. Ji mane dar labiau nustebino negu vienuolis. Jeigu šis man atrodė ieškotojas, užsispyręs ieškotojas, viską suprantantis ir darantis savaip, bet visgi ieškantis Tiesos, tai čia man atrodė, kad žmogaus siela ieško ne Tiesos, bet savęs, savo asmenybės jėgų ir stengiasi kiekvieną sutiktąjį mokyti savo išminties. Išdidumas ir pavydas taip ir liejosi iš visų šią akimirką atsivėrusių į varganą, silpną kūną ir netvarkingus rūbus įkalintos dvasios porų.
– Man labai gaila, seserie Karlota, kad mažai naudos, kaip Jūs sakote, tebuvo iš tų trijų mano pokalbių su Jumis, – aš neatpažinau įprastinio savo brangaus draugo balso, nes jame dabar skambėjo metalinės gaidelės, kurios buvo gerai man pažįstamos iš Anandos balso atskirais momentais. – Kiekvieną kartą, kai aš ateidavau pas Jus, aš ateidavau kaip Ali pasiuntinys. Tardavau Jums ne asmeninius savo žodžius, bet perduodavau Mokytojo žinią. Tuo tarpu Jūs jo meilės rūpinimąsi Jumis vadinate mano reikalavimais. Reikalauti, seserie, gali teisėjas, valdininkas, geras pažįstamas. Mokytojas – ne kūmas, ne geradarys, Jis pats yra pasiuntinys Tų, Kurie eina aukščiau už Jį ir Kieno ištikimybė veda Jį. Jis negali reikalauti iš žmonių. Jis mato kiekvieną žmogų ir žino, kad savo dabartiniu visuotinio vystymosi evoliucijos momentu žmogus gali ir sugeba pakilti į aukštesnės pakopos žinias tik taip, kaip Jis, Mokytojas, mato. Visus tris kartus aš perduodavau Jums nuo Jo, kad Jūs pakeistumėte ne tik savo išorinį gyvenimo būdą, bet ir visą savo vidinį mąstymą. Kas Jums sakė, kad Jums suteikta teisė vertinti žmogaus asmenybę? Jūs kiekvieną kartą stengiatės duoti man suprasti, kad mano asmenybė, Jūsų nuomone, neišaugo iki tos tobulumo pakopos, kurią jau pasiekė mano dvasia. Ir kad Mokytojo žodžiai, kuriuos aš nešu žmonėms, verčia juos stengtis nugalėti savyje teisiančią sąmonę, kad įstengtų nematyti mano asmenybės, praeiti pro mane kaip pro didžiulę kliūtį, už kurios slypi Mokytojo Tiesos žodis. Ali prašymu, nuo pat pirmojo susitikimo stengiausi atverti Jums bet kokio tobulėjimo pagrindą, pirminę išsilaisvinimo kelio pakopą. Kiekvienas, besiveržiantis pas Mokytoją, teturi vienintelę maldą: “Teatsiveria mano dvasios akys žmoguje gyvenančiai Šviesai ir Ramybei. Teišsilieja mano Meilė į jo žaizdas ir Tavo gailestingumas teužgydo jas. Tebūna mano diena Grožiu, veiksmingos Meilės, Ramybės ir Džiaugsmo daina.” Kas iš viso to prigijo Jūsų dienos veiksmuose? Argi Jums bandžiusią padėti merginą priėmėte kaip Vienatinį, kaip sutiktą nuskurdintą Dievą, kuriam ištiesėte savo džiaugsmingo darbo dalelę? Jūs klausiate, kada atvažiuos Ali, beveik su pretenzija man, kad nesuorganizavau greitesnio pasimatymo su juo! Jeigu neturėčiau Ali nurodymų nesiaiškinti su Jumis, gal ir pasistengčiau paaiškinti Jums Jūsų klaidas, bet aš veikiu taip, kaip Jūsų kelią mato Ali, ir perduodu Jums jo įsakymą. Po dienos kitos grupė žmonių vyks į tolimas Bendruomenes. Jūs vyksite su jais. Įžengti į Bendruomenę čia ir dabar Jūs neturite dvasinių jėgų. Pasimatymas su Mokytoju Jums gali baigtis mirtimi, nes Jūs neturite jėgų atlaikyti jo aukštas ir stiprias vibracijas. Jums buvo nurodytas kelias, kur Jūs galėjote užsigrūdinti ir pasiruošti šiam pasimatymui, bet Jūs jo nepriėmėte. Du kartus šaukimo nekartoja. Jūs vyksite į tolimąją Bendruomenę, ten rasite tą aplinką, kurioje galėsite išlaisvinti savo dvasią ir rasti išeitį iš Jus dabar tvirtai suvysčiusių asmenybės drobulių. Jūs galvojate, kad esate sena ir silpna, kad neišlaikysite sunkaus kelio, kad naujoje vietoje Jūsų laukia mirtis. Atmeskite šiuos prietarus. Tai Jūsų neištikimybės prietarai, arba, tiksliau, Jūsų ištikimybė ne iki galo, kas prieš Mokytoją prilygsta neištikimybei. Žmogus gyvena tol, kol gali ugdyti savo dvasią, nors to niekas ir nematytų, arba kol yra viltis, kad nuo jo nukris vienas ar kitas prietaras, arba kol jis reikalingas savo darbu padėti tiems, kurie eina savo dvasiniu keliu be materialinės galimybės išlaikyti save. Aš neįpareigotas svarstyti su Jumis susidariusios situacijos. Visi Jūsų skundai ir protestai tik apsunkina Jūsų gyvenimą. Jūs atvykote čia, vadinasi, Jums buvo parodytas mūsų gailestingumas ir dėmesys, bet čia Jūs toliau gyvenote taip, kaip buvote pripratusi tarp miesčionių savo ankstesnėje gyvenamoje vietoje. Bendruomenėje negalima gyventi miesčioniško gyvenimo. Gailestingieji Jums duoda dar vieną galimybę. Skubėkite pasinaudoti ja. Nustokite galvoti apie save, apie savo gęstančio kūno reikmes. Neteiskite žmonių. Nieko iš jų nereikalaukite, bet stenkitės išmokti nuolankumo ir džiaugsmo gyventi savo “dabar” ne žodžiais laimindama žmones, bet iš tikrųjų juos mylėdama. Kelias į Mokytoją eina tik per meilę žmonėms. Atminkite tai. Vykite paprastai ir linksmai, dėkodama ir šlovindama Ali rūpinimąsi Jumis. Jis žino visą Jūsų kelią, o ne tik tą atkarpą, kurią žinote Jūs pati.
Franciskas atsistojo ir neleido moteriai atsakyti jam nė vienu žodžiu, nors ta, baldama ir rausdama, nusimesdama skarą ir vėl ja apsigaubdama, daug kartų bandė jį pertraukti.
Sunku buvo man ant širdies. Jau daug kartų buvau matęs, kokie akli buvo žmonės savo susitikimuose, kaip jie neturėjo jėgų matyti, kas stovi priešais juos, kaip ir aš pats ne tik nemačiau brolio Nikolajaus, bet netgi I., Florentiečio ir Ali didybę tesupratau taip neseniai. Bet abu šio vakaro susitikimai, neigiantys susitikimai čia, Bendruomenėje, suglumino mane.
– Paimk, Liovuška, Etą ant rankų. Jis dar jaunas ir gali ko nors išsigąsti tamsoje.
Francisko balas skambėjo kaip visada, tarsi nieko neįvyko, buvo kupinas meilės ir švelnumo. Ir kaip mane nustebino jo savitvarda, jo nepajudinama Meilė, kai tuo tarpu aš buvau sugniužęs, susijaudinęs, pasimetęs.
– Apie kokią mano savitvardą tu galvoji, Liovuška? Argi Meilės žmoguje sumažėja nuo to, kad ji išsiliejo, o kažkas jos nepaėmė? Ta vieta, į kurią tu liejai Meilę, visada bus ramybės vieta, nors kitas žmogus, tau tebeesant prie jo, nenurimo ir liko susirūpinęs. Tavo Meilė – jeigu ji buvo veiksminga, jeigu Gyvenimas iš tavęs džiaugsmo sūkuriu liejosi į tavęs nesupratusio nelaimingojo širdį – visada sukurs aplink jį gaivinančią srovę. Likęs vienas, jis nurims, sugrįš į pusiausvyrą ir pasakys kitiems: “Aš radau atsakymą į savo klausimus”. Todėl, jeigu kada gyvenime pateksi į panašią situaciją kaip dabar, nešk vien tik Šviesą ir Ramybę, nešk visą širdies Meilę, stovėk Amžinybės sargyboje ir negalvok apie susitikimo pasekmes.
Tik spėjo Franciskas ištarti šiuos žodžius, kai iš krūmų iššoko kažkoks šešėlis ir kažkas stipriai sugriebė mane už rankos. Tą pačią akimirką didžiulis, piktas, laiptų viršuje mus pasitikęs šuo atsistojo ant užpakalinių kojų, priekinėmis įsirėmė į mane užpuolusio vyro krūtinę ir apžiojo mūsų abiejų rankas. Šuns sukandimas nebuvo skausmingas, bet jis taip tvirtai apžiojo mūsų rankas, kad jų nebuvo galima pajudinti. Šuo visiškai ramiai žiūrėjo į žmogų, į kurio krūtinę buvo įsirėmęs priekinėmis kojomis. Geriau įsižiūrėjęs atpažinau vienuolį.
– Ko gi tu, Frisko? – išgirdau Francisko balsą. – Tai ne piktadarys. Jis paprasčiausiai laukė manęs, o sugriebė ne mane. Eik sau ramiai, mano brangus šunie, viskas gerai.
– Ką gi tu padarei, broli Leonore? Tu sudrumstei net šunų ramybę, ne tik žmonių. Nejaugi nesupranti, kad kol tu nesuvaldai savo aistrų ir štai tokių prasiveržimų, kol tavo polėkiai ir veržimasis į Dievą gali sužadinti tavyje smurtą prieš žmones ar gyvūnus, tu negali dirbti greta manęs.
– Tėve, drauge, atleisk man! ? suaimanavo Leonorė, puldamas Franciskui po kojomis. – Aš negaliu išsiskirti su tavimi. Tik tu vienas gali atvesti mane pas Kristų. Tik per tave galiu išmokti tarnauti Dievui ir rasti išsigelbėjimą. Neišsiųsk manęs. Greta tavęs aš būsiu romus ir tylus. Atleisk man už mano įžūlius žodžius. Tai tik mano pavydas. Už tai, kad tu vaikštai su šiuo berniūkščiu ir teiki jam laimę būti greta savęs, aš iš tikrųjų norėjau pasmaugti jo povą. Neatstumk manęs.
Leonorė teberaudojo apkabinęs Francisko kojas. Vėl pasigirdo urzgimas ir šį kartą ne vieno šuns. Tamsoje įžiūrėjau prie mūsų besiartinantį ištisą būrį šunų. Jie, matyt, galvojo, kad jų dievinamam Franciskui gresia pavojus. Taip aš supratau jų manevrą apsupti mus ratu.
– Stokis, mano vargšas drauge. Niekuo dabar negaliu tau padėti daugiau, negu darau. Galima atnešti kam nors žinią apie prabudimą ir išsigelbėjimą, bet pats išsigelbėjimas slypi žmoguje ir tik jis vienas tegali pasiekti jį savo paties keliu, nugalėjęs savyje ne tik kūno aistras, bet ir dvasinius protrūkius. Tavyje kaitaliojasi siaubas ir ekstazė, žygdarbis ir protestas, savivalė ir romumas, bet ramybės nebūna niekada. Tu visą laiką tegalvoji apie savo paties sau iškeltą uždavinį, o juk vienuolis tau pasakė, kad kol nepanirsi į paprasčiausią gyvenimo kasdienybę, kol neišmesi iš galvos visų “ieškojimų”, kol netapsi paprastu, mylinčiu, dėl kitų dirbančiu žmogumi, tol nieko nepasieksi. Tik per kasdieninį darbą galėsi suprasti žmonių kelių didybę ir siaubą. Tu išvaikščiojai beveik visas pasaulio šalis ir vis lyginai, kur ir kaip žmonės tiki į Dievą. Pagaliau atkeliavai pas rusų vienuolį, pripažinai jo tikėjimą bei šventą gyvenimą ir vėl išėjai. Dabar tu atėjai pas mus. Ir čia tu vis taip pat kritikuoji, neigi, atsirenki, neįsitrauki nė į vieną iš tau pasiūlytų darbų, o juk matai, kad visi čia dirba ir niekas neleidžia laiko veltui.
– Mano tėve, tai tik todėl, kad tave matau taip retai. Šventai tavęs klausysiu, tik neišsiųsk manęs, leisk eiti paskui tave.
– Sakau tau, drauge, nenužengsi paskui mane nė dešimties žingsnių ir imsi dusti mano atmosferoje. Jeigu tu, laikui bėgant, nori ateiti pas mane, tau tėra vienas kelias – išvykti kartu su mano vyresniuoju broliu, kuris tave pasikvies.
– Ak, tėve, tėve, kam tu kalbi tokius tau netinkančius žodžius? Kodėl kalbi netiesą? Švyti kaip angelas ir kalbi nesąmones. Na argi aš galiu uždusti, jeigu šalia tavęs gali eiti šis kūdikis? Jis, matote, dar be lėlės vaikščioti su tavimi negali, o tu kalbi apie mane kaip apie silpną kūdikį. Jeigu jis būtų stipresnis už mane, tai ar jis laikytųsi įsitvėręs į paukštį kaip mergiotė į žaislą? Nuvyk jį, priimk mane, ir tu pamatysi, kaip aš tau tarnausiu.
– Lik sveikas, mano drauge. Viską, ką galėjau pasakyti, pasakiau. Atprask neigti bei teisti ir tu lengvai, paprastai rasi kelią pas mane. Frisko, palydėk svečią namo, – kreipėsi Franciskas į šunį, nesitraukusį nuo mūsų. – Atmink, Frisko, svečias – draugas. Palydėk ir saugok jį. Įleisk į namus ir iki ryto niekur neišleisk. Eik, mano broli, ramybė telydi tave. Eik, nurimk ir lauk mano draugo. Nustok blaškytis, vyk į tolimą vienuolyną. Jeigu rasi jėgų sutramdyti savyje maištą, rasi ir Tiesos ramybę bei išmintį.
Vieną akimirką galvojau, kad vienuolis puls Franciską. Jo akys žėrėjo kaip anglys, jis nervingai gniaužė kumščius, griežė dantimis… Bet akimirka praėjo, jis žemai nusilenkė Franciskui, ranka paliesdamas žemę, ir kimiu balsu, sunkiai pratarė:
– Tebūnie, kaip tu pasakei.
Jis pasisuko, jau norėjo eiti, bet priėjo prie manęs ir geranoriškai pasakė:
– Atleisk už įžeidimą, ne iš pikto.
– O, aš iš karto supratau, kad tu geras, – nusilenkiau jam taip pat žemai, kaip ir jis man.
Kai pakėliau galvą, žmogus ir šuo jau buvo dingę tamsoje. Franciskas vėl paėmė mane už parankės, paleidau ant žemės Etą ir mes patraukėme atgal per nedrumsčiamą nakties tylą, lyg nieko aplink mus ir nebūtų įvykę.
Galvojau, kad einame namo, nes tamsoje nesusiorientavau, kur pasukome. Iš už kalnų išniro didžiulio mėnulio disko kraštelis, ir greitai tapo šviesu kaip dieną. Dabar pamačiau, kad tebeeiname tolyn ir kad gamtovaizdis vis labiau primena dykumą. Priėjome nedidelę giraitę. Jos medžių šešėliai fantastiškomis dėmėmis krito ant nušviesto kelio.
– Dabar tu išvysi ne mažiau nelaimingus žmones. Tai taip pat mūsų, Dievo žmonės. Jų ilgas gyvenimas buvo pašvęstas Dievui, pasninkams, maldoms ir Šventajam Raštui. Kiekvienas iš jų stengėsi įkurti kokią nors draugiją, broliją, pašvęsdamas visą savo gyvenimą aiškinimams, kas yra Dievas, kokie Jo aspektai ir ką žmogus turi atlikti vardan Dievo. Bet jie nematė vieno: Dievo dvasios pačiame žmoguje ir nemokėjo jai nusilenkti iki galo. Visas Dievo ieškojimo uždavinys – tik išmokti gerbti ir gerumu laiminti tą formą, kuria Vienatinis yra žmoguje, kad tavo darbas dėl šios formos tau būtų šventas dienos uždavinys, kad Vienatinis tau ne formaliai būtų Meilės simboliu, kada sutinki žmogų, bet gyva laikina forma įsilietų į nuostabų bendros Harmonijos garsą. Jeigu tu kupinas švytinčio Džiaugsmo, tu iš karto pamatai žmoguje stebuklą: jis susiliejęs su Harmonija, jis eina su Ja, neša Ją savyje, nors pats to nemato. Ir kiekvienas nemato dėl skirtingų priežasčių. Vienas todėl, kad jį tvirtai tebelaiko karma ir jis niekaip negali išsilaisvinti iš baimės ir keršto, godumo ir pavydo, kuriems tarnavo ištisus amžius. Kitas negali ištrūkti iš pareigos ir asmeninės meilės prietarų virtinės. Trečias atsitrenkė į mokslo barjerą ir negali iš jo išsivaduoti ir perkopti į intuicijos kūrybą, mindžikuodamas siauro proto uždavinių lygyje. Ketvirtas užvertė pats sau išėjimą į laisvę nuolatiniu lakstymu daryti gerus darbus, namuose tepalikdamas vien drumzles ir irzlumą, ir t. t. Mes tuoj užsuksime pas mokslininką, visą gyvenimą sprendžiantį kosminius klausimus.
Franciskas nutilo. Dar kiek paėję sutikome senuką, panašų į kalmuką. Jis maloniai mums nusišypsojo ir švelniai paglostė Etos kaklą. Paprastai nemėgstantis svetimų rankų prisilietimų, Eta pasitrynė galvą į jo koją.
– Ko tu nemiegi, Mulga? – paklausė Franciskas, pasisveikinęs su senuku.
– Nespėjau patraukti į šoną nuvirtusio medžio liekanų, o ryte važiuos kas nors keliu, bus negerai. Naudojuosi mėnulio šviesa, tik bijau, kad profesorius nepradėtų bartis, jog jam trukdau. Stengiuosi dirbti tyliai, bet kokia nors šakelė vis ima ir sutraška.
Nuo senuko taip ir dvelkė palankumu ir ramybe.
– Kas čia darosi? Nei dieną, nei naktį nėra ramybės nuo Jūsų, Mulga. Per Jus turiu mesti savo darbą, atidaryti langą ir prileisti į kambarį visokių naktinių bjaurybių, visokių mašalų ir drugių. Galite tyliau kalbėtis su savo nepakenčiamais šunimis? Žingsnio nėra kur žengti, kad nesusidurtum su jais bet kuriuo dienos ar nakties metu. Ir ką čia saugoti? Pagalvokit, brangenybės! Sutrūniję namiūkščiai!
Balsas buvo suirzęs ir jautėsi, kad žmogus ant vargšo Mulgos galvos pila savo senas susikaupusio kartėlio ir nepasitenkinimo sroves.
– Ir kada aš pagaliau įkalsiu į Jūsų kvailą galvą, kad Jūs pertraukiate mano mintis, nuo kurių galbūt priklauso naujas žvaigždžių gyvenimo suvokimas?
Balsas sklido per langą, langas užsidarė ir nakties tyloje girdėjosi vien tik susikrimtusio Mulgos atodūsiai. Jo veidas buvo liūdnas. Linguodamas galvą jis sušnibždėjo Franciskui:
– Atleisk, drauge, kad per mane tau teko būti šios nemalonios scenos liudininku. Nuolat pamirštu, kad mano balsas toks stiprus. Ak tu Dieve mano! Koks aš kvailas, vėl sutrukdžiau vargšui profesoriui, vėl sutrukdžiau čia visų ramybę. Vargas, jeigu maldininkas taip pat meldėsi ir dabar ateis čia. Na štai, jis jau ir ateina. Tai dabar ir man, ir mano vargšui šuniui iki vakaro nebus ramybės.
Franciskas šypsojosi, nesitraukdamas iš vietos, nors Mulga įtikinėjo jį eiti sau ir išvengti susitikimo su maldininku, kuris ėjo tiesiai į mus, pasiramsčiuodamas ilga lazda. Jo baltas drobinis rūbas ryškiai kontrastavo su vešliais, juodais, iš po kepurės į visas puses styrančiais plaukais, ilga juoda barzda ir ugninėmis juodomis akimis. Jis ėjo ryžtingai ir aiškiai matėsi jo pasipiktinimas.
– Mulga, praėjusį kartą aš tau pasakiau, kad apskųsiu tave Bendruomenei. Dabar aš jau ne skųsiuosi, bet reikalausiu, kad tave iš čia pašalintų kartu su tavo smirdinčiais šunimis. Praėjusį kartą tu sutrukdei man pasiekti ekstazę, o dabar aš jau buvau pasiekęs ekstazę, reginys jau vėrėsi man, jau jaučiau, kaip leidžiasi žemyn pas mane Švenčiausioji Mergelė, mano širdis saldžiai apmirė, kai tu vėl savo kalbomis su smirdinčiais šunimis išmušei mane iš reginio į žemę.
Maldininko balsas, stiprus ir valdingas, buvo aštrus, nemalonaus gerklinio tembro tenoras. Stambiai jo figūrai jis atrodė per aukštas ir visai nederėjo prie jo išvaizdos, kaip ir jo barzda prie baltų rūbų.