Knyga „Du gyvenimai“, kurią parašė Konkordija Antarova bendraudama su Aukštu šaltiniu aiškiagirdystės ir aiškiaregystės būdu. Pirmąkart beletristinėje formoje duodami ryškūs ir gilūs Didingųjų Mokytojų paveikslai, išrašyti su didele meile, parodytas pasiaukojantis Jų darbas atveriant žmogaus Dvasią. Mokymas, išdėstytas „Gyvosios Etikos“ knygose, lygtai iliustruotas „Dviejų gyvenimų“ knygos herojų likimais.
STEBUKLINGA MUZIKOS GALIA
Konkordijos Antarovos knygos „Du gyvenimai“ fragmentai[1]
I
Anna atsisėdo. Jos veide jau matėsi įkvėpimas. Iš akių spinduliavo šviesa, skruostai įraudo, skaisčios lūpos prasivėrė parodydamos baltus smulkius dantis.
Jau patys pirmieji „Mėnulio sonatos“ garsai atplėšė mane nuo žemės, nuo supančios aplinkos.
Taip, iki šiol tikrai nesupratau šio kūrinio, nors daug kartų buvau jį girdėjęs. Ką ji su juo padarė? Iš kur tie atspalviai? Tai jau ne rojalio garsai. Į svetainę veržėsi gyvenimas, viltis, meilė, kančia, šauksmas; veržėsi draskydami mane visą ir apnuogindami man žmonių skausmą ir džiaugsmą, kurie slypėjo juose po jų rūbais, po jų žodžiais, po jų veidmainyste. Garsai nutilo, bet tylos niekas nedrumstė. Verkiau ir negalėjau į nieką pažvelgti.
Neleidusi mums iki galo išgyventi šios sonatos, bet pamačiusi paliktą įspūdį, Anna pradėjo groti Listo aranžuotas Šuberto dainas.
Ir vėl muzika pakėlė mane nuo žemės, vėl viskas man dingo. Persikėliau į kažkokį kitą pasaulį. Muzika nutilo, vos kvėpavau, vos suvokiau, kur aš, bet štai vėl suskambo akordas ir staiga per kambarį nuvilnijo daina.
Skambėjo meilės daina, kurios rytietiškas koloritas tai pasakojo apie išsiskyrimo kančią, tai siūlė kartu džiaugtis.
Baigėsi ir ši daina. Pasigirdo kita, apie tėvynę, apdainuojanti pasiaukojimą ir žygdarbį. Nejaugi nuodėminga žemės būtybė gali dainuoti tokiu įkvėpimu, kokį atsineštų į žemę tik koks nors angelas?
Daina nutilo. Anna atsistojo.
Anna nužvelgė mus visus, jos veidas nušvito laimės šypsena, ji vėl atsisėdo ir uždainavo graikų liaudies dainą, įsimylėjusios merginos meilės dainą, dievinančią tėvynę, šeimą ir mylimąjį.
Anna pradėjo graikų lopšinę. O Dieve, visa siela apsivertė nuo to švelnumo ir šilumos, su kuria ji migdė mažylį…
II
Sėdėjau greta I., jam iš kitos pusės atsisėdo kapitonas – kaip tik poriešais atlikėjus.
Kokie buvo jų veidai! Anandos akys žibėjo kaip žvaigždės, svaidydamos aplink save kibirkštis. Annos skruostai pražydo rožėmis.
Nei jame, nei joje nebuvo likę jokių žemiškų aistrų, juos abu sujungė aukščiausios kūrybinės ekstazės polėkis.
Pirmieji Annos garsai iš karto sūkuriu nuskriejo į viršų, tarsi atitrūko ir kažkur nuskrido. Staiga juos perskrodė valdingas garsas. Susiliedamas, nutoldamas, vėl čia pat įsiliedamas į harmoniją ir iš naujo ją išardydamas plaukė violončelės garsas pajungdamas sau rojalį, pavergdamas visus mus, atrodo, valdydamas net ir aplinkinę erdvę.
Negalėjau patikėti, kad tai dainavo stygos. Tai dainavo balsas, žmogiškas man nežinomos būtybės balsas.
Garsai nutilo. O, kaip aplink tapo skurdu! Koks liūdnas pasirodė gyvenimas be šių garsų. “Dar, dar”, – maldavau visa siela ir jaučiau, kad visi prašo to paties, nors niekas nesudrumstė tylos.
Vėl suskambo daina. Man ji atrodė dar žavesnė ir spalvingesnė. Pati gyvenimo galybė liejosi iš tų garsų. Nepajėgiau suvokti, kaip šie į aukštesnę pakopą pakilę nepasiekiamo talento žmonės vaikšto tarp mūsų, kaip jie išlaiko tokių kaip aš ir į mane panašių eilinių žmonių vibracijas. Kodėl jie čia, tarp mūsų? Jiems reikalingas olimpas, o ne paprasta darbo, prakaito ir ašarų pripildyta kasdienybė…
„Bet kaip tik jie ir išsklaidė šiandien pilką kasdienybę, pavertė ją švytinčia šventove“, – tęsiau savo mintį braukdamas vieną po kitos stambias ašaras, o daina keitė dainą ir aš jau nebežinojau, kuriai atiduoti pirmenybę.
Staiga Ananda atsistojo ir tarė:
– O dabar Anna, mano dėdės garbei – Bachą ir Šopeną.
Anna nusišypsojo, pasitaisė suknelę, kėdę, truputį pagalvojo ir užgrojo.
Susijaudinęs, ašarų migloje, sėdėjau įsikibęs į I. Ir man atrodė, kad jau neišlaikysiu šio visą mane kiaurai veriančio naujo srauto – tarsi veikiant šiems garsams manyje būtų pradėjusi busti nauja būtybė, kurios iki šiol nežinojau savyje…
Kai tik muzika nutilo, Ananda priėjo prie Annos, pagarbiai, bet taip švelniai, kad man net suspaudė širdį, pabučiavo jai ranką ir tarė:
– Senovines, vengriškas, paskutines mano atsiųstas.
Niekas nespėjo pasiruošti, atsipeikėti, o jau skambėjo daina. Tik ar tai galima pavadinti daina? Argi tai žmogaus balsas? Kas tai? Kažkoks man nežinomas instrumentas, o gal tai kalnų aidas? Tai kažkokia grožio stichija. Buvau taip pritrenktas, sutrikdytas, kad sėdėjau įsispoksojęs į Anandą, prasižiojęs ir vos gaudžiau kvapą.
Jis dainavo man nežinoma kalba. Nesupratau nė žodžio, bet turinį puikiai suvokiau: čigonas apraudojo pražudytą gyvenimą, žuvusią meilę. Pavydas, pyktis, įsiūtis – viskas buvo šioje dainoje ir skverbėsi į pačią širdį, bet štai garsai tarsi pasikeitė, skambėję prakeiksmai perėjo į atleidimą, susitaikymą, palaiminimą, ramybę…
Niekaip negalėjau atsikratyti įkyraus klausimo: „Ir kodėl šis žmogus tarp mūsų? Jo vieta aukščiau, ne tarp mirtingųjų.“
Staiga Ananda kažką šnipštelėjo Annai ir uždainavo rusiškai:
Aš tik klajūnas žemės šios.
Tarp darbo, aistros ir kančios
Likimas mano šitaip eina:
Vien šventam Grožiui savo dainą
Pinu iš meilės, valios ir jėgos.
Sudrebėjau iš netikėtumo: jis tarsi atsakė man. Tai buvo jau ne daina, o pergalingos meilės himnas…
III
– Mes perkelsime jus į septyniolikto amžiaus pradžią ir pradėsime nuo vienuolio Matesono. Po to išgirsite Bachą ir Hendelį, – pranešė Ananda.
Staiga, su pačiais pirmais garsais, vėl išvydau pirmykštę Anną, dar nuostabesnę, grojančią su dar didesniu įkvėpimu, tik be ankstesnės ramybės, o veržlią, aistringą, galinčią bet kurią akimirką pratrūkti.
Kaip ir praėjusį kartą, iš po Anandos stryko liejosi ne violončelės garsai, o gyvo žmogaus balsas, griovęs visas pertvaras tarp širdies ir aplinkinio gyvenimo. Tas balsas liejosi į mano sielą, bet neaitrino jos žaizdų, o teikė jėgų ir ramybės.
Nuostabūs garsai sruveno, keitė vienas kitą, o aš nemačiau nieko, išskyrus muzikantų veidus. Šiandien mane stulbino ne jų grožis ir net ne juose atsispindintis įkvėpimas. Jeigu praėjusį kartą pajutau jų susiliejimą kūrybinio polėkio ekstazėje, tai šiandien pats dalyvavau toje ekstazėje, pats kūriau naują, iki šiol dar neišsakytą maldą Dievui, kiekvienu savo nervu dalyvaudamas tuose garsuose.
Ir jau negalvojau – kaip tada, važiuodamas per Maskvą, – tikiu į Dievą ar ne, koks jis, tas mano Dievas, ir kokie mano santykiai su juo. Dievas buvo manyje, skambant muzikai meldžiausi Jam, garbinau Jį, tirpdamas iš laimės šlovinau visą gyvenimą tokį, koks jis yra.
Anna ėmė groti viena. Bethoveno sonata kaip audra veržėsi iš po jos pirštų. Pakėliau galvą ir vėl nepažinau Annos. Visa pasikeitusi, į kažkokius tolius įsmeigtomis akimis, ji, atrodė, matė tai, ko nematėme mes, kreipėsi į kažką ir grojo tam, kuris klausėsi jos ne čia; iš jos akių riedėjo ašaros, bet ji jų nejautė…Tik štai jos ašaros išdžiūvo, akyse sušvito laimė, lyg ją būtų išgirdę, lūpose atsirado šypsena, atspindinti tą laimę, beveik palaimą; garsai nurimo, virto švelnia melodija ir nutilo…
Šį kartą nei Anna, nei Ananda nedainavo. Ananda tarė, kad po tokios muzikos belieka žemai nusilenkti talentui, padovanojusiam tokias didingas laimės akimirkas, ir išsiskirstyti.
Vis tebežiūrėjau į Anną. Kas vėl su ja atsitiko? Nejau jos ašaros sudegino tuose muzikos garsuose visą širdies skausmą? Jos veide vėl švietė septynioliktas pavasaris, jos akys vėl spindėjo gerumu ir atsinaujinimu.
IV
Anna atsisėdo prie rojalio, Ananda sustygavo violončelę.
Visai netikėtai, staiga atpažinau rusišką dainą, bet taip aranžuotą ir tokiu žmogišku balsu sugriežtą violončele, kad akimirksniu viską pamiršau.
Priešais mane prabėgo virtinė vaikystės dienų, po to aš paaugau, po to vėl grįžau į vaikystę – ir taip kol nutilo muzikos garsai.
– Iš Rusijos vyksime į Angliją, – tarė Ananda.
Liejosi lopšinė ir aš jau nepajėgiau nieko išskirti – tebuvo laimė gyventi.
Ananda atsistojo, pastatė prie sienos instrumentą ir uždainavo. Ką jis dainavo, nežinau, žodžių nesupratau, bet kad tai buvo himnas – tą jaučiau kiekvienu savo nervu. Džiaugsmas, kuriuo plakė dainininko širdis, liejosi iš manęs, aš beveik fiziškai jaučiau jį aplink save, savyje. Neliko ribų tarp manęs ir aplinkinių; aš nuskriejau, ištirpau visatoje suvokdamas save jos gyva dalele.
Jau neskyriau, kaip keitėsi garsai, kaip keitėsi dainininkai, tik kai abu balsai tarsi maldos ekstazėje susiliejo į duetą – dėkojau pasauliui už tai, kad aš jame gyvenu; suėmiau visą blogį ir niekšybes ir pažadėjau kažkam – pačiam aukščiausiam – gyventi tam, kad padėčiau visiems tamsuoliams ir piktadariams suvokti grožį; nes vieną kartą jį suvokęs savyje aš jau nebegalėjau be jo gyventi.
Duetas baigėsi. Beveik visų akys buvo drėgnos, o mano buvo sausos, degė, tik širdis daužėsi kaip kūjis ir mintys skriejo visai kitaip, tarsi muzika šiandien būtų padėjusi atrasti man naujus bėgius gyventi suvokiant žmones nesavanaudiškai ir bešališkai.
V
– Aišku, aš – ne profesionali muzikantė, nelaukite kažko ypatingo, bet ir ne visiška nemokša, nes aš turėjau du nuostabiuosius mokytojus. Vienas jų – mano tėvas, antras – jo neseniai miręs draugas, kuris buvo žinomas visoje Europoje, garsus pianistas ir kompozitorius. Aš pagrosiu Šopeną.
Visi daug tikėjosi iš merginos, bet to, kas įvyko, nelaukė niekas. Gležna figūra, vaikiška galvelė – viskas išnyko, kai tik ji palietė klavišus. Visus nusinešė garsų sūkurys, jie nebematė Alisos. Argi tai buvo instrumento garsai? Pastorius buvo teisus: Dievas prabudo Alisoje. Ne jos rankos atliko muzikinę pjesę, o jos širdis kūrė kerintį, žavingą pasaulį, kiekvieno klausytojo sieloje atveriantį kažką nauja.
Nal verkė. Lordas Mildrėjus, išsitempęs kaip styga, net nekvėpuodamas sekė muzikantę. Pastorius lyg besimelsdamas švytėjo laime. Nikolajaus žvilgsnis buvo įbestas į Alisą, jo veide atsispindėjo kiekvienas garso atspalvis, o Florentiečio rimtis priminė žynį.
– Dar, dar, – maldavo Nal, kai Alisa jau atsistojo.
Alisa grojo Bethoveną, Hendelį, Šumaną ir visi vis šaukė „dar“.
Alisa staiga nusijuokė ir uždainavo seną anglišką dainą. Ir vėl visus apstulbino. Šiltų. Minkštų tonų, nuostabaus tembro aukštas sopranas skambėjo tokia jėga, kokios net įsivaizduoti buvo neįmanoma žiūrint į šią gležną būtybę. Pakerėjusi visus savo atlikimu, mergina tarė:
– Tėte, dabar duetą, arba aš baigsiu.
Visiems prašant, pastorius priėjo prie rojalio. Duktė pradėjo duetą, bet kai prisijungė tėvas, visi nejučiomis aiktelėjo: tylus, ramus pastorius savo ariją atliko su tokiu audringu temperamentu, tokiu virtuozišku artistiškumu, kokio iš jo niekas nesitikėjo. Jo reto galingumo ir grožio bosas ne stelbė, o tik paryškino dukters balsą.
– Tokio atlikimo niekada, nė vienoje operoje negirdėjau, – tyliai pasakė lordas Mildrėjus, – o aš pabuvojau visuose Europos teatruose.
–Tėve, – Nal puolė Florentiečiui ant kaklo, – nejau tu šiandien nepadainuosi man ir mano vyrui, kad tavo daina kaip palinkėjumu užbaigtume vestuvių iškilmes?
Florentietis atsistojo, pasitarė su Alisa bei pastoriumi, ir suskambo senovinis itališkas duetas. Kuo ypatingas buvo Florentiečio balsas ir dainavimas? Juk tik ką visi girdėjo aukšto lygio muziką, juk atrodė, kad tėvo ir dukters atliekama muzika pakilo virš visų filosofijų ir virš viso pažinimo. Dabar gi aidėjo tokia baritoninio tenoro galia, kuriai nebuvo nei aukščio, nei žodžio jėgos, nei užvaldymo ribų. Jis slopino visa, kas žemiška, žmogiška, kiekvienam atvėrinėjo dangų, kvietė eiti kitais keliais ir į kitus pasaulius, griovė visas materijos kliūtis, tarsi lietė pačią širdį.
Atsipeikėję nuo staiga įsivyravusios tylos, visi pamatė prieš Florentietį ant kelių klūpančią Alisą, įsikniaubusią į jo nuostabias rankas ir tebekūkčiojančią. Pakėlęs merginą, savo nosine nušluostęs jai ašaras, jis apkabino tėvą su dukra.
VI
Jis pažvelgė į Alisą, kuriai pats šeimininkas padėjo pakelti rojalio dangtį. Kapitonui pasirodė, kad jis mato visai ne tą Alisą, į kurią, kaip jam atrodė, jis gerai įsižiūrėjo ir suprato, prie kurios jo žemišką širdis linko kaip prie sesers iš tokio peties kūno ir kraujo. Dabar prie rojalio sėdėjo visai kita Alisa, kurios gėrio kupinos mėlynos akys švytėjo tokia valia, tokia jėga ir įkvėpimu, kad taip pat degino kaip ugnis. Atrodė, kad mergina buvo jau ne vien šiame kambaryje, o kažkur toli, kažką regėdama, kažkur besiverždama, ir tą jos veržimąsi kapitonas taip pajuto, kad jam pasirodė, jog dar viena kita minutė – ir Alisa pakils ir nuskris. Alisa kažkuo jam priminė visai į ją nepanašią Lizą, ,kai ta paimdavo į rankas smuiką ir viską užmiršdavo.
Jau patys pirmieji garsai pribloškė kapitoną. Iš po Alisos pirštų liejosi jėga ir džiaugsmas. Džeimsui atrodė, kad garsai apsupo jį iš visų pusių, kad skambėjo sienos, lubos, grindys – viskas skambėjo, viskas atsiliepė šioms merginos siunčiamoms meilės bangoms. Kapitonui nesinorėjo nei verkti, nei raudoti, kaip Konstantinopolyje; ne paprastų metų skausmas veržėsi iš jo sielos; jis paprasčiausiai buvo laimingas, kad gyvena, kad jau suvokia savyje jėgą nugalėti visas kliūtis ir pereiti į tą Šviesos pasaulį, kuriame gyvena jo svajonių žmogus. Jam atrodė, kad Alisos rojalio garsai kalba jam apie jį.
VII
Jis atidengė futliarą ir padavė Lizai senovišką, didelį ir nepaprastai proporcingą smuiką. Virpėdama iš džiaugsmo, Liza paėmė instrumentą, pabandė garsą, nustebo, kad jis suderintas, ir susižvalgiusi su Alisa ėmė laukti pirmųjų sonatos garsų. Tą trumpą akimirką Lizos galvoje pralėkė dešimtys minčių ir abejonių – kokio lygio pianistė Alisa, kaip ji gros. Pažvelgti į Alisą ji jau nebegalėjo. Visos jos jėgos perėjo į rankas, kurios jai atrodė lengvos, laisvos, tarsi pakrautos elektros energijos. Alisa nuo įsmeigto į ją Florentiečio žvilgsnio pasikeitė labiau nei visada. Jos pirmieji garsai, Lizai nelauktai gilūs ir galingi, privertė ją išsitiesti, krūptelti, ir kai ji pertraukė stryku per stygas, jai pačiai pasirodė, kad ji užkabino visų čia esančių širdis.
Dalis po dalies liejosi sonata, ir staiga Lizai pasirodė, kad už jos nugaros auga kažkokia nauja jėga, kuri jai padeda. Jos rankos tapo dar lengvesnės, garsas stipresnis, pats smuikas tarsi įkvėptas, ir atrodė, kad ne smegenys vedžioja pirštus, o iš pačios širdies į juos teka srovė. Beveik nejausdama, kur ji ir kas greta jos, Liza baigė sonatą.
– Dabar, Liza, pabandykite pagriežti mums savo fantaziją, – paprašė lordas Benediktas.
Vis taip pat mažai suvokdama tikrovę, Liza ėmė griežti savo fantaziją, tą iškilmingą Meilės giesmę, kurią ji griežė naujajame name kapitonui Budos atvaizdo įkvėpta. Dabar jai atrodė, kad ji girdi stygose kažkokį naują atspalvį, tarsi jos jai šnibždėtų: „Griežk žemei, žmonėms. Negalvok apie save, galvok apie žmones, kurių džiaugsmui turi lietis tavo giesmė.“ Jėga, padėjusi jai dabar griežti, susijungė su jos rankomis, širdimi, apgaubė ją laimės atmosfera. Ir Liza savo fantaziją baigė tokiu aistringu šuoru, kad net fiziškai pajuto išsekimą.
VIII
Ir pasklido žmogiško Anandos violončelės balso garsai. Jie užvaldė ne tik Henrį ir ledi Ceciliją – visa grupė žmonių tarsi sustingo bijodami pajudėti. Henris pajuto esminį skirtumą tarp Anandos grojimo su Alisa ir jo grojimo su Anna. Henris galvojo, kad Ananda Anną visą laiką kreipė į kažkokią harmonijos vagą, iš kurios ji kiekvieną akimirką galėjo išsprūsti. Jis tarsi vedė jos kovojančią dvasią, padėdamas jai išeiti iš kovos su savo aistromis. Jis liejo į ją ramybę ir rimtį, o ji kas kartą veržėsi vis į naują ir naują kovos etapą., skųsdamasi kančia ir širdgėla. Joje gyveno protestas, nepastebimas kasdieniniame darbe, bet ugnimi prasiveržiantis muzikoje. Ten grojo Ananda sutaikytojas, tuo pačiu čia muzikos garsai šlovino Gyvenimą, nešė džiaugsmą iš muzikantų sielų, suprantančių savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Čia atsivėrė visos širdžių kūrybos jėgos, kurių pusiausvyra netrukdė dvasiai kilti kuo aukščiau, kiek tik įmanoma žmogaus jėgoms.
IX
Ananda priėjo prie jų, paėmė iš Džeimso rankų smuiką, nunešė jį prie rojalio, kur jau stovėjo Alisa.
Smuiko ir rojalio garsai suskambo staiga, netikėtai. Niekas nespėjo pasiruošti, kad taip iš karto bus sudrumsta tyla. Kai grafienė pakėlė galvą ir pažvelgė į dukrą, ji vos susilaikė nesušukusi. Jau keletą` kartų šiomis dienomis ji matė savo dukrą kažkaip pasikeitusią. Motinai atrodė, kad meilė pavertė dukterį beveik gražuole, bet tai, ką ji matė dabar, buvo visai kita, ne jos Liza iš Gurzufo. Tiesa, ranka buvo ta pati, bet kaip ji smuikavo! Niekada Liza neturėjo tokio rankos tvirtumo, tokio lengvumo ir lankstumo. Liza griežė visai lengvai. Dabar ji buvo kažkur ne čia. Lūpas kietai sučiaupė staiga atleido, sušvito šypsena, galva ir kūnas elastingai išsitiesė ir kiek palinko. Ne, grafienė iš tikrųjų dar niekada nematė Lizos tokios pasikeitusios. „Bet juk ji šloviną Dievą“ – staiga dingtelėjo mintis ir motina pirmą kartą pamatė, kad dukra iš muzikos susikūrė ne stabą: kad Dievas joje, jos širdyje; kad Lizos viso gyvenimo Dievas buvo muzika; kad šiam Dievui niekas neprilygo; kad be muzikos nebūtų ir pačios Lizos, kaip be saulės nebūtų jos spindulių. Ką Liza griežė, kaip jai akompanavo Alisa. Grafienė nežinojo. Ji dabar nesuprato ir neišskyrė jokių muzikinių frazių, ji girdėjo tik Lizos dainą ir mąstė, kur ši mergaitė galėjo taip gerai pajusti gyvenimą, kad šitaip perneštų į stygas riksmą, maldą ir jos pačios širdies žaizdas. Liza nuleido smuiką žemyn. Jos nereginčios akys kurį laiką dar buvo sutelktos į vieną tašką. Pagaliau ji atsiduso, padėjo smuiką ant rojalio taip sunkiai, lyg jis būtų svėręs pūdą, ir tyliai tarė:
– Daugiau šiandien griežti negaliu.
Ananda priėjo prie jos, pasodino į savo vietą ir grįžo prie rojalio.
Švelnus, tylus, bet toks aiškus kunigaikščio Sanžero balsas, kad kiekvienas žodis girdėjosi visuose kampuose, nutilo ir įsiviešpatavusioje tyloje suskambo pirmieji rojalio garsai. Kai griežė Liza, grafienė negirdėjo Alisos. Ją buvo pavergusi dukra ir ji tegirdėjo tik smuiką. Dabar ją nustebino, kad rojalis skambėjo taip džiugiai ir taip galingai, bet grafienės mintis staiga nutrūko, kambaryje pasigirdo nauji garsai ir…viskas suspurdėjo, viskas suvirpėjo. Tai buvo žmogaus balsu dainuojanti violončelė.
„Štai kokia muzika, kai kuriantis susitinka su Kūrėju“, – pagalvojo Liza. Jos veidu riedėjo ašaros, kumščiai buvo suspausti ir ji niekaip negalėjo atitraukti akių nuo Anandos. Greata jos sėdėję Džeimsas, Lizai griežiant skendęs meilėje, kurią ji šlovinimo, jautęs, kad jos stygose skamba pats gyvenimas, dabar pamiršo, kad jis jau girdėjo muziką. Jam atrodė, kad jis ir gyventi pradėjo tik tada, kai uždainavo Anandos violončelė. Vėl kaip Konstantinopolyje jis išgirdo visą žmonių kovą , visas aistras, visą jų skausmą. Anandos stryke susitelkė visos žmonių ašaros ir skundai. Bet koks skirtingas atspindys buvo ten ir čia! Čia viskas alsavo džiaugsmu, paguoda, nuraminimu. Čia prie rojalio švytėjo visiškai pasikeitusi Alisa, beveik jau niekuo neprimindama žemiškos būtybės. Čia, kaip ir ten, skriejo žmogaus įkvėpimo bangos, bet čia muzika rodė, ką gali pasiekti pasiaukojančios meilės jėga. Tuo tarpu ten ji išsakė tik visus asmeninius norus, visus aistrų ir svajonių gūsius, ten gyvenimas buvo suprantamas asmeniškai, kiekviena akimirka vertinama tik tiek, kiek žmogaus „aš” buvo ja suinteresuotas.
Džeimsas matė Lizos ašaras, suprato jos dvasios ir širdies įtampą, suprato, kad ir Lizai atsivėrė naujas muzikos suvokimas. Grafienė sėdėjo užsidengusi veidą vėduokle ir iš jos krūpčiojančių pečių Džeimsas suprato, į kokią bedugnę pažvelgė moteris, kuriai iki šiol jos viso gyvenimo centras ir esmė tebuvo tik jos pačios šeima. Matyt, irjos praeito, ir būsimo gyvenimo vertinime įvyko lūžis. Džeimsą nustebino ir grafas. Jo veidas buvo išblyškęs kaip ligonio, akys neatsitraukdamos žvelgė į Anandą. Jis buvo panašus į kaltinamąjį, prisipažįstantį kaltu už ne taip nugyventą gyvenimą. Garsai vis liejosi ir Džeimso būsena keitėsi. Jam atrodė, kad jis stovi prie Budos taurės, kur Ananda tada jį paėmė už rankų. Jis jautėsi vis lengviau, tarsi nuo jo gyvenimo būtų nuslinkusi kažkokia našta. Jis suprato, kodėl jo širdyje taip lengva ir ramu: jos jau nebevaldė jokios išorinės aplinkybės. Jame įvyko dvasinis perversmas. Anandos daina tarsi ištraukė jį iš kūno futliaro, ,kuriame jis dabar laikinai gyvena, ir parodė jam tą jo dvasios, jo Amžinybės gyvenimą, kuriame nėra nei laiko, nei erdvės.
Jis suprato, kad tose aukštose jėgose, apie kurias dainuoja Anandos violončelė, laiko nėra; ir kiekvienas gali patekti į tų aukštų kelių sferą ne todėl, kad jis tapo šventuoju ar tobulu, bet todėl, kad suvokė savyje visą Pradžių Pradžią ir gali vienai akimirkai palikti visus tuos sąlyginumus, kuriuos jam reikia nugalėti. Kapitonas suprato, kad tik nugalėjus savo sąlyginumus galima išeiti į tą kelią, kuriuo eidamas paprastas žmogus gali pasiekti Anandos, Florentiečio ir kitų, ne žemiau, o gal dar aukščiau einančių ir kuriančių žmonių, apie kuriuos jis, kapitonas, nieko nežino, iškilumą.
Ananda baigė groti. Padėjo violončelę, apžvelgė visus savo švytinčiomis akimis ir priėjo prie tebesėdinčios Alisos. Jis nusilenkė jai dėkodamas už tokį puikų, tiesiog retai pasitaikantį akompanavimą ir padavęs jai keletą gaidų sąsiuvinių parodė, ką jis dabar dainuos. Jis tarsi nepastebėjo savo griežimo palikti įspūdžio. Nepastebėjo ne todėl, kad to reikalavo jo aukšta vidinė kultūra, bet jis kūrė dabar ne tik dėl jį supusių žmonių, – jis matė ir dar kažką, ko negalėjo įžvelgti Džeimsas ir visi tie, kurie gyveno tik vienos žemės planais ir polėkiais.
Ananda uždainavo ir patraukė žmones arčiau savęs. Ledi Cecilija atsistojo ir apsikabino Henrį, kuris taip pat daugiau nebegalėjo sėdėti. Jo akys žvelgė ne tik į Anandą, bet ir į Alisą. Ledi Cecilija taip pat įsmeigė akis į Alisą. Ji žinojo šią dainą, žinojo, kad nuo antro kupleto turi įsijungti Alisa, ir bijojo, kad mergina nesudrumstų to nuostabaus pasaulio, į kurį visus nusivedė dainininkas. Anandos balsas pavergė visas jos mintis, jai kilo noras melstis; ir kaip ji nustebo, kai išgirdo persipinant du balsus. Ji net nesuvokė, kada įsijungė moters balsas. Dabar ji girdėjo ne taip gerai žinomos, vaikystėje kartu su broliu dainuotos dainos frazes, o tik laimės himną, Gyvenimą šlovinantį himną.
Tuo metu Ananda apačioje tebedainavo. Dabar jis dainavo vieną dainą po kitos; ir kuo jis ilgiau dainavo, tuo labiau šviesėjo klausytojų veidai. Jų ašaros išdžiūvo, iš visų svetainės kampų į jį buvo nukreiptos susižavėjimo kupinos akys. Beveik visi jau stovėjo, o kai kurie prislinko prie pat dainininko. Tik per išblyškusius Henrio skruostus tebetekėjo ašaros. Jaunuolis iš naujo pergyveno savom išsiskyrimą su Ananda ir negalėjo rasti savo elgesiui jokio pasiteisinimo. Jo veide atsispindėjo kančia ir ilgesys dėl būsimo išsiskyrimo su Ananda. Tik štai suskambo nuostabūs žodžiai, Ananda uždainavo rusiškai:
Aš tik klajūnas žemės šios.
Tarp darbo, aistros ir kančios
Likimas mano šitaip eina:
Vien šventam Grožiui savo dainą
Pinu iš meilės, valios ir jėgos.
Grafas ir grafienė, Liza ir Džeimsas, o po jų visi likusieji, mokėję šią kalbą ir nemokėję jos, glaudžiu ratu sustojo aplink dainininką.
Nuskambėjo paskutinė gaida, įsivyravo tyla kaip šventykloje ir kiekvienas bijojo sutrikdyti palaimingą tylėjimą.
[1] Citatas iš knygos „Du gyvenimai“ parinko Sergėjus Alitovskis iš Barnaulo.
