(1754 – 1833)
Manoma, kad su Serafimu Saroviečiu susijusios Rusijos ateities pranašystės. Žinomi jo pranašiški žodžiai, pasakyti asmeniškai jį aplankiusiam Aleksandrui Antrajam. „Bus kada tai caras – ištarė pranašas, – kuris mane išgarsins, po ko Rusijoje bus didelė sumaištis, daug kraujo bus išlieta už tai, kad sukils prieš carą ir prieš jo autokratiją, bet Dievas carą išaukštins“
O Nikolajui Antrajam vienąkart įteikė laišką iš praeities, nuo kilniojo Serafimo Saroviečio, ant kurio buvo užrašyta: „Paskutiniam carui“. Laiške didis senolis pranašavo :“Eina paskutinis karaliavimas, valdovas ir jo paveldėtojas priims smurtinę mirtį“. Ten jis davė patarimą imperatoriui pačiam palikti sostą. Kaip mes žinome, paskutinis iš Romanovų dinastijos iš tikrųjų atsisakė sosto.
Yra prancūzų pasiuntinio prie M. Paleogolo prisiminimai, kuris pasakoja, kad vienąkart, pasimeldęs prieš svarbų savo gyvenimo įvykį, Nikolajus Antrasis ištarė sekančius žodžius: „Galbūt, Rusijos išgelbėjimui būtina išperkamoji auka: aš būsiu ta auka – teišsipildo Dievo valia!“
1831 metais senolis išpranašavo: „Bus šitai būtinai: Viešpats, matydamas neatgailaujantį jų širdžių pyktį, jų pradėjimams pradžioje nuolaidžiaus, bet jų liga nukryps į jų valdžią ir į viršų jų nužengs pragaištingų sumanymų netiesa. Rusų žemė paplūs kraujo upėmis ir daug dvariškių bus nužudyta dėl didžio Caro ir jo vienvaldystės. Bet ne iki galo užsirūstins Viešpats ir neleis iki galo sugriūti Rusų žemei todėl, kad joje vienoje pirmiausia išsaugojama dar Stačiatikybė ir krikščioniško dievobaimiškumo liekanos“.
Vienuolis-aiškiaregys Avelis
(1757-1841)
„Kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui. Dievas delsia su pagalba, bet pasakyta, kad suteiks ją greitai ir pastatys rusiško išgelbėjimo ragą. Ir sukils tremtyje: didis caras, stojantis už savo tautos sūnus. Šis bus Dievo išrinktasis, ir ant jo galvos palaiminimas bus. Jis bus vieningas ir visiems suprantamas, jį pajaus pati rusiška širdis. Jo moralinis veidas bus vienvaldis ir šviesus, ir niekas nepasakys: :Caras čia, ar ten“, bet „Tai jis“. Tautos valia nusilenks Dievo malonei ir jis pats patvirtins savo pašaukimą… Jo vardas triskart lemtas Rusijos istorijoje: Didinga bus paskui Rusija, nusimetusi bedievišką jungą…Didis likimas jai skirtas. Dėl to ji ir nukentės, kad apsivalytų ir uždegtų šviesą nuo kalbos apreiškimų”…
„Imperatoriui Pavel I Petrovič vienuolis-aiškiaregys Avelis išpranašavo „apie Rusų valstybės likimus“, imtinai iki jo anūko, kokiu yra Imperatorius Nikolajus II. Ši pranašystė buvo įdėta į voką ir Imperatoriaus Pavel I užantspauduota ir su jo asmeniniu parašu: „Atverti mūsų palikuoniui praėjus 100 metų po mano mirties”. Dokumentas buvo saugomas Gatčinskio rūmų kambaryje. Visi Carai žinojo apie tai, bet niekas neišdrįso pažeisti protėvio valią. 1901 metų kovo 11 dieną, kai suėjo 100 metų pagal testamentą, Imperatorius Nikolajus II su dvaro ministru ir palydos svita atvyko į Gatčinskio rūmus ir po egzekvijų Imperatoriui Pavel, praplėšė paketą, iš kur jis sužinojo savo erškėčiuotą likimą. Apie tai rašantis šias eilutes žinojo dar 1905 metais”.
Visą tamsą iš Rusijos jūs turite išstumti Savo širdžių Jėga, Savo pavyzdžio jega
Pakylėtasis Valdovas Nikolajus 2005 m. Balandžio 24 d.
(1874-1940)
Caro šeimos dvasininkas
„Rusija turi dar atsigauti: Ir Rusijoje turi būti Caras, paties Viešpaties išrinktas. Jis bus ugninio tikėjimo žmogumi, didžios išminties ir geležinės valios. Taip apie jį atskleista…Įvyks šitai, ko niekas nelaukia. Rusija atgims iš mirusių ir visas pasaulis nustebs. Atgims joje Stačiatikybė ir triumfuos. Bet tos Stačiatikybės, kuri anksčiau buvo, jau nebus… Paties Dievo bus paskirtas ant sosto stiprus Caras. Jis bus dideliu reformatoriumi ir jis turės stiprų Stačiatikių tikėjimą. Jis nuvers visus neteisiuosius Cerkvės hierarchus, jis pats bus išskirtinė asmenybė, tyros, šventos sielos. Jis turės stiprią valią: Jis bus Dievo išrinktuoju, paklusniu Jam visame kame”.
(1868 – 1950)
„Rusų žmonės atgailaus mirtinose nuodėmėse, kad neapsaugojo stačiatikių cerkvių ir vienuolynų ir visko švento rusiško, paniekino dievobaimingumą ir pamilo nelabojo nedorybes. Bet bus dvasinis sprogimas! Ir Rusija su visomis slaviškomis tautomis ir žemėmis sudarys galingą Karalystę. Ją valdys stačiatikių Caras Dievo Pateptasis. Jo dėka Rusijoje išnyks visi susiskaldymai ir erezijos.. Nebus stačiatikių cerkvės persekiojimų. Viešpats pasigailės Šventos Rusijos už tai, kad joje jau buvo baisus prieš antikristinis laikas. Rusų stačiatikių vienvaldžio Caro bijos pats antikristas. O visos kitos šalys, išskyrus Rusiją ir slaviškas žemes, bus antikristo valdžioje ir išbandys visas baisybes ir kančias, aprašytas Šventame Rašte. Rusijoje gi bus tikėjimo klestėjimas ir džiūgavimas, bet tik trumpam laikui, nes ateis Baisus Teisėjas gyvųjų ir mirusiųjų teisti.” (1815-1894)
Vyšenskio atsiskyrėlis
Mus žavi apsišvietusi Europa…Taip, ten pirmąkart atstatyti ištremtos iš pasaulio pagonių niekšybės; iš ten jos jau perėjo ir pereina pas mus. Įkvėpę į save šių pragaro smalkių, mes sukamės, kaip pamišę, patys savęs neprisimindami…Vakarais ir baudė, ir baus mus Viešpats, o mes neimam domėn…Įklimpo į vakarietišką purvą iki ausų ir vis gerai. Yra akys, bet nematom; yra ausys, bet negirdim; ir širdimi nesuprantame. Viešpatie, pasigailėk mūsų!
Ivanas Ivanovičius Sergievas
(1828 – 1907)
“Rusijos išlaisvinimas ateis iš Rytų”
„Kodėl gi tiek didinga, tiek tvirta buvusi, galinga ir garbinga praeity, rusų karalystė dabar taip nusilpusi, netekusi jėgų, susinaikino, susvyravo? Dėl to, kad ji nužengė nuo tvirto ir nepajudinamo tikrojo tikėjimo pagrindo ir inteligencijos dauguma atkrito nuo Dievo, Kuris vienas yra amžiams nepajudinama amžina didžioji valstybė, Kuo tvirtai laikosi puikioje harmonijoje dangus ir žemė – tiek amžių. Štai kodėl mūsų karalystė svyruoja: ir ar viena gi rusiška karalystė, užimanti šeštąją žemės dalį, siūbuoja nuo bedieviškumo ir anarchijos? Ne, siūbuoja ir dreba visos žemiškos karalystės, palikusios tikrąjį tikėjimą; o kai kurios karalystės ir miestai, buvę iki Kristaus ir po Kristaus, visai išėjo iš pasaulio gėdos dėl netikėjimo ir beteisiškumo. Ir kuo toliau egzistuoja svetimaujantis ir nuodėmingas pasaulis, tuo jis vis labiau silpsta, nukaršęs ir svyruoja, taip kad pasaulio pabaigai jis visai pasidarys lavonu ir rusenančia malka, kuri visiškai sudūlėja nuo paskutinės baisios, visa apimančios ugnies: nes žemė ir visi dalykai joje sudegs, pagal apaštalą ir mes pasieksime naują dangų ir naują žemę, pagal Dievo pažadą, kuriame gyvena tiesa.(2 Petras. 3, 10; 13)”.
ŽODIS, KURĮ RUSIJA ATNEŠ PASAULIUI
„Naujajame Testamente, Apreiškimo Jonui knygoje, smulkiai aprašomi įvykiai prieš pasaulio pabaigą: Kai Avinėlis atplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandžiui pasidarė tylu” (Apr. 8, 1). Kai kurie šią šv. Rašto vietą aiškina, kaip trumpą taikos periodą, pirmesnį už paskutinius pasaulinės istorijos įvykius, o būtent trumpą Rusijos atstatymo periodą, kai visuotinis žodis apie atgailavimą prasidės nuo Rusijos – ir tai yra tas „paskutinis ir baigiamasis žodis“, kurį, pagal Dostojevskį, Rusija atneš pasauliui. Šiuolaikinėmis sąlygomis, kuriose įvykiai bet kurioje šalyje momentaliai tampa žinomi visam pasauliui, Rusija, išvalyta kankinių krauju, iš tikrųjų turės galimybę pažadinti pasaulį iš gilaus ateizmo ir netikėjimo miego. Tėvas Dmitrijus Dudko ir kiti ne kartą kalbėjo, kad neįmanoma, kad nesuskaičiuojamų Rusijos kankinių kraujas liejosi veltui; jis, neabejotinai, taps paskutinės ir ryškios tikrosios Krikščionybės aušros sėkla. Vienok labai lengva paprastai svajoti apie šio pasaulio ateitį ir apie tai, kas Rusijoje gali atsitikti. Rusijos atgimimas priklauso nuo kiekvienos atskiros sielos pastangų, jis negali įvykti be stačiatikių žmonių dalyvavimo – mūsų bendros atgailos ir mūsų žygdarbio. Ji įtraukia į savo sferą ne tik žmones pačioje Rusijoje, bet ir visus išsisklaidžiusius ir viso pasaulio stačiatikius žmones.
Atėjo laikas, kai jūs turite pradėti veikti , Pakylėtasis Valdovas Igoris 2005 m. Balandžio 5 d.
(1911-1996)
„Dabar jūs vadinatės Sąjunga, – šie žodžiai buvo Vangos pasakyti 1970-ų metų pabaigoje kalbantis su Valentinu Sidorovu, tarybiniu rašytoju, svajojusiu parašyti knygą apie Rusijos ir Bulgarijos ateitį, – o paskui jūs vadinsitės, kaip prie šventuolio Sergijaus, Rusia. Kaip erelis Rusija pakils virš žemės ir apgaubs visą žemę savo sparnais. Visi, net Amerika, pripažins jos dvasinį pranašumą. Bet įvyks tai po šešiasdešimties metų apie [2030 m. pabaigoje]”.„Kiek aš prisimenu, – rašo Valentinas Sidorovas, – mes tris kart grįžome prie šios temos ir triskart ji pasakė vieną ir tą patį terminą: ŠEŠIASDEŠIMT METŲ. O iki to įvyks trijų šalių suartėjimas – Kinija, Indija ir Rusija surinks savo jėgas į vieną kumštį. Bulgarija su jomis bus tik tuo atveju, jeigu bus su Rusija. Nėra tokios jėgos, kuri galėtų Rusiją palaužti. Rusija vystysis, augs ir stiprės. Viskas ištirps, kaip ledas, tik vienas liks nesutrūnijusiu – Vladimiro garbė, Rusijos garbė. Per daug aukų buvo paaukota, per daug. Niekam neduota dabar sustabdyti Rusiją. Ji viską nušluos savo kelyje ir ne tik išliks, bet ir taps PASAULIO ŠEIMININKE.
Vanga ne kartą iškilmingai kartodavo, kad Naujas žmogus po Naujo Mokymo ženklu atsiras iš Rusijos.
„Pati aukščiausia misija, sakė ji,-išpuolė apaštalui Andrejui. Jis – Kristaus kelių paruošėjas pranašautame krašte.
Tas, kuris buvo šventu Sergijumi(Sergijus Radonežietis – buvęs El Morijos įsikūnijimas), – dabar yra pačiu didžiausiu šventuoju. Jis visos žmonijos vedlys. Ak, kaip jis padeda dabar žmonijai! Jis pavirto į šviesą, jo kūnas iš šviesos”
„Egzistuoja senas Indijos mokymas – Baltosios Brolijos Mokymas. Jis pasklis po visą pasaulį. Apie jį bus atspausdinta daug knygų ir jas skaitys visur žemėje. Tai bus UGNINĖ BIBLIJA. Ateis diena ir visos religijos išnyks! Pasiliks tik Baltosios Brolijos Mokymas. Tiksliai balta šviesa jis užklos žemę ir jo dėka žmonės išsigelbės. Naujas mokymas ateis iš Rusijos. Ji pirma apsivalys. Baltoji Brolijapasklis po Rusiją ir pradės savo žygį po pasaulį”.
Atsitiks tai po 20 metų, anksčiau šitai neįvyks. Po 20 metų surinksite pirmą didelį derlių“. Pasakyta 1978 m.
Niekada netapkite suaugusiais Dieviškosios Tiesos pažinime , Numylėtinis Sūrja 2005 m. Kovo 9 d.
Edgaras Keisis
(1877-1945)
„Slaviškų tautų misija, – kalbėjo Edgaras Keisis, – yra tame, kad pakeistų žmonių tarpusavio santykių esmę, išlaisvintų juos nuo egoizmo ir grubių materialių aistrų, atstatytų nauju pagrindu – meilėje, pasitikėjime ir išmintyje”. „Iš Rusijos į pasaulį ateis viltis – ne iš komunistų, ne iš bolševikų, o iš laisvos Rusijos! Praeis metai, prieš tai, kai šitai įvyks, bet būtent religinis Rusijos vystymasis ir duos pasauliui viltį”.
Edgaras Keisis “Prisiminimai”
gimė 1918 m., Viskonsinas, JAV
„Pasaulio viltis, jo atgimimas ateis iš Rusijos ir neturės jokio ryšio su tuo, kuo yra komunizmas. Būtent Rusijoje atsiras pats tikriausias ir didingiausias laisvės šaltinis…Šitai bus visiškai kitoks egzistavimo būdas, esantis tokiame principe, kuris taps naujos gyvenimo filosofijos pagrindu. “
Iš 2004 m. Sausio 20 d. laiško
„KAS ATSITIKS SU RUSIJA, TAS LAUKIA IR VISO PASAULIO PO 2004 METŲ”. Šie žodžiai atėjo pas mane priešmirtinio patyrimo metu
„…Aš noriu, kad žmonės Rusijoje – ne tik tie, kurie Cerkvėje, – aš noriu, kad visi Rusijos žmonės žinotų, kad aš juos palaikau visa savo širdimi! Broliai ir sesės Rusijoje! Jūs, kurie turite savo rankose raktus į žmogiškosios sąmonės evoliucijos pagrindą! 1975 metais Brolija man pasakė:“Kas atsitiks su Rusija, tas laukia ir viso pasaulio po 2004 metų”(pažodinis vertimas: kaip eis Rusija, taip eis ir visas pasaulis po 2004 metų)
…Rusija – tai didinga šalis su didinga tauta! Pakilkime aukščiau virš visos šitos priešpriešos tarp rytietiškos ir vakarietiškos sąmonės. Aš rusus palaikau ir mes nenorime atsiskyrimo. Mes norime vienybės!
Mūsų dvi didingos tautos turi galimybę atnešti į Žemę Šviesą. Ant kortos pastatyta ne kas kita, kaip Didžiosios Brolijos Mokymų sėkmė, religinės ir dvasinės laisvės pagarba. Niekas, – aš pabrėžiu,- niekas negalės mūsų sustabdyti, išskyrus mus pačius. Mes turime susivienyti. Mes turime būti ištikimi savo širdims. Mes turime leisti mūsų širdims nukreipti mūsų protus, nes mūsų protai užteršti biurokratija, dogma, tarpusavio nesupratimu. Visa tai turi baigtis, nes pasauliui reikalinga vienybė ir vienijimasis. Jam reikalinga dvasinis pakylėjimas ir išsiskleidimas. Mes turime šią galimybę ir šansą šiame gyvenime kažką-tai padaryti, kas gyvuos ne tik šiame įsikūnijime, bet amžinai…”
Su siekiu Į tikslą
Denion Brinkli
1997 m. Rugpjūčio 17 d. Motinos Marijos diktavimas
„…Atsitiks ir tai, kad Rusijos tauta išties pečius ne vyriausybės dėka, ne mafijos dėka, ne to nenusakomo blogio, kuris kaip našta guli ant šios šalies.Ne, Rusijos liaudis šiandien bus triumfuojanti Dievuje, nes Šviesos vaikai ir Dievo sūnūs ir dukros mato prasiskyrusius debesis, mato mano veidą, palinkusį į jus iš Didingos Pasaulio Sferos.
Ir jūs sužinosite, kad būtent jūsų šviesa – tai jūsų Pergalė! Ir būtent jūsų pergalė atves į Rusiją Pasiuntinį. Tegul bus taip, numylėtiniai, ir tegul taip bus su kiekviena tauta, kuriai priklauso tie iš jūsų, kas taipogi su dideliu uolumu kovojo ir nugalėjo, kad atvestų Pasiuntinį į savo gimtąją šalį…”
Mes nustatome mūsų Šviesos fokusą Rusijos Žemėje , Numylėtinis Lanello (Mark L. Prophet) 2005 m. Balandžio 6 d.
Leiskite savo sąmonėje išeiti už savo šeimos, savo miesto, savo šalies rėmų ir visą Žemę priimkite kaip savo gimtuosius namus , Viešpats Maitrėja, 2006 m. Birželio 5 d.
Fatimos pranašystės
Fatima -. Vietovė Portugalijoje
Ten 1917 metų gegužės 13 trims vaikams apsireiškė Motina Marija
1917 m. spalis. Trys piemenukai keletą dienų iki paskutinio Apsireiškimo.
1917 m. gegužės 13 trys maži piemenėliai – dešimtmetė Liucija, devynmetis Franciško ir jo sesuo, septynmetė Žasinta iš portugalų kaimo Fatima ganė avis Kova-da-Irija lauke. Staiga danguje blykstelėjo žaibas ir vaikai, apsisukę pamatė spinduliuojantį reiškinį.
Ta nuostabi Dama, kuri stovėjo ant lengvo debesėlio, vos liečiančio medžio šakas, buvo pati Marija. Nuo to laiko ji apsireikšdavo kiekvieną mėnesį.
Trečio apsireiškimo metu 1917 metų liepos 13 dieną puikioji Dama vaikams pasakė, kad ji spalyje atskleis, kas ji ir pridūrė, kad tada gi Ji padarys didingą stebuklą, kad žmonės Ja patikėtų.
… gandai apie stebuklą vis didėjo ir paskutiniam Mergelės apsireiškimo momentui, 1917 metų spalio 13 dieną, be vaikų, lauke susirinko nuo 50 iki 70 tūkstančių žmonių. Visi laukė pažadėto ženklo, kas su pajuoka, kas virpėdami.
Marija apsireiškė vaikams. Niekas, išskyrus juos, jos nematė. Viso apsireiškimo metu lijo. Liucijos pokalbio su Mergele pabaigoje, kai Marija pradėjo kilti, Liucija sušuko: „Pažvelkite į saulę!”. Prasivėrė debesys, kurie atvėrė saulę didžiulio sidabrinio disko pavidalu. Ji spindėjo su nematyta jėga. Po to didžiulis kamuolys pradėjo „šokti”. Panašiai į gigantišką ugninį ratą, saulė greitai sukosi. Po to ji pradėjo rausti iš kraštų ir slinkti dangumi, sukdamasi ir aplink save paskleisdama raudonas liepsnos nuobloškas. Visa tai truko apie 10 minučių. Po to saulė zigzagais persislinko į tą vietą, nuo kurios pradėjo savo šokį, grįžusi į savo įprastą pavidalą ir spindėjimą. Saulės stebuklą stebėjo daugelis liudininkų 4 kilometrų spinduliu nuo apsireiškimo vietos.
Ką gi Mergelė pranešė?
Pirma paslaptis buvo tame, kad Madona vaikams parodė dar tolimais 1917 metais pragaro vartus su kankiniais ir paliepė melstis ir atgailauti nuodėmėse.
− Jūs matėte pragarą, kur papuola nuodėmingieji,-pasakė ji. –Jei žmonės darys tai, ką aš pasakysiu, daug sielų išsigelbės ir ateis taika. (1914-1918 m.) karas eina prie pabaigos. Bet jei žmonės nenustos įžeidinėję Viešpatį, tai būnant sekančiam šv. Tėvui, prasidės naujas karas, blogesnis už šį.
Madona taipogi pasakė, kad du vaikus ji pasiims su savimi – jie greitu laiku numirė. Jų kapai yra Fatimos bažnyčios viduje, dešinėje ir kairėje altoriaus pusėje. Liucija 1928 metais tapo vienuole.
1930-ais metais „Fatimos paslaptys” pritraukė pačio Vatikano ir viso katalikiškojo pasaulio dėmesį.
Visą šį laiką Liucija saugojo Mergelės Marijos pranašystes paslaptyje. 1936 metais ji paliko pirmus įrašus, liečiančius Dieviškosios Motinos apsireiškimą. Sesuo Liucija savo užrašus pabaigė 1943 metais. Jie buvo tuoj pat atspausdinti ir tapo griežčiausia paslaptimi. Vatikanas „Fatimos paslaptis” atskleidė palaipsniui.
Iš antros paslapties Liucija sužinojo, kad į žemę greitai ateis komunizmas ir su savimi atneš daugelį metų truksiantį kraujo praliejimą. Madona taipogi pasakė, kad Rusija turi sugrįžti į tikėjimą. Jeigu Rusija bus rami, tai ir visas pasaulis bus ramiu. Mergaitė buvo maža ir neraštinga. Ji galvojo, kad komunizmas – tai blogas žmogus.
− Kai jūs išvysite naktį, apšviestą nežinomos aiškios šviesos, tai žinokite, kad tai ženklas, jums Dievo siųstas, reikšiantis, kad artėja karas.
– Kad šito neįvyktų, Aš atėjau jūsų prašyti Rusijos įšventinimo Mano Širdžiai ir atperkamųjų komunijų kiekvieną pirmą mėnesio šeštadienį. Jeigu įsiklausys į mano prašymą ir Rusija bus atversta į Dievą, ateis taika. Jeigu vėl neįsiklausys, ji savo klaidas išplės po visą pasaulį, iššaukdama karus ir Bažnyčios persekiojimą… Negarbė išplis po visą žemę, daugelis tautų bus sunaikintos… Vienok, galų gale Mano Tyra Širdis triumfuos. Rusija bus man įšventinta, atsivers į tikėjimą, ir ateis taikos periodas, dovanotas Išgelbėtojo Auka.
– Nematyta šviesa, apie kurią pranašavo Dievo gimdytoja, kaip apie dangiškąjį ženklą, kuris bus visų nelaimių pirmuoju ženklu, pranašu, iš tikrųjų bus matoma 1938 metų iš sausio 25 į 26 naktį. Tai buvo keista šiaurės pašvaistė, matoma skirtingose Vakarų Europos šalyse tarp 9 ir 11 valandų vakaro. Ją matė Bavarijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Londone, Romoje, Lombardijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Briansone, kur tuo metu buvo sesuo Liucija… Pašvaistė buvo raudonos-kraujo spalvos. Liucija pažino joje „nesuprantamą spalvą“, išpranašautą Dievo gimdytojos ir parašė apie tai Leirijsko vyskupui, kuriam pavaldi parapija Fatimoje, nurodydama, kad „dabar visa tai pradeda pildytis”.
-Tapusi katalikų vienuole, Fatimos regėtoja Liucija nepaliaujamai meldėsi dėl Rusijos ir priminė Šventam Sostui apie Rusijos ir viso pasaulio įšventinimo būtinybę Dieviškosios Motinos Širdžiai. Ypatingas Rusijos vaidmuo visada buvo pabrėžiamas.
1929 metais Liucijai, besimeldžiančiai prieš vienuolyno altorių Tue mieste(Ispanijoje), atsivėrė Švenčiausioji Trejybė. Apglėbusi Ją stovėjo Fatimos Dieviškoji Motina, delne laikydama Savo Tyrą Širdį. Ji pasakė:
– Atėjo laikas. Viešpats Dievas nori, kad Šv. Tėvas kartu su visais pasaulio vyskupais atliktų Rusijos įšventinimą Mano Tyrai Širdžiai. Šia kaina jis žada išgelbėti Rusiją.
Per savo dvasininką Liucija perdavė žinią apie šį apreiškimą į Vatikaną. Nėra jokių požymių to, kad tėvas Pijus šį laišką gavo.
Vėl ir vėl( pagal vyskupo Paolo Chnilicos liudijimą, daugelis buvusio bendravimo su Liucija metų,- daugiau nei 200 kartų) pokalbiuose ir laiškuose ji sugrįždavo prie temos apie Rusiją, atkreipdavo dėmesį į to, kas jai buvo patikėta, svarbą. Vatikanui lygtai prisireikdavo pastoviai įveikinėti nematomą, bet labai stiprų pasipriešinimą. Tuo tarpu Rusijos istorija įgydavo vis tragiškesnę įvykių eigą. Dievo valios ignoravimas privedė prie to, kad kilo antrasis pasaulinis karas, Švenčiausiosios Mergelės išpranašautas Fatimoje.
Tik praėjus 25 metams po apreiškimo, 1942 metų spalio 31 dieną tėvas Pijus XII, kalbėdamas per portugalų radiją, įšventino pasaulį Tyrai Dieviškosios Motinos Širdžiai. Rusija tame nebuvo paminėta. Vienok 1952 metais tas pats tėvas įšventino rusų tautą Tyrai Marijos Širdžiai…
1964 metais tėvas Paulius VI pakartojo Rusijos patikėjimą Tyrai Širdžiai prieš Antrojo Vatikano Susirinkimą. Jis tai atliko vienas, nors ir dalyvaujant visam susirinkimui.
Tai, ko prašė Dieviškoji Motina, – kad susirinkimas su visais katalikų vyskupais ir su Tėvu priešakyje įšventintų Rusiją, – kaip ir anksčiau nebuvo įvykdyta.
1981 metai… Pasikėsinimas į tėvą Joną Paulių II. Nuo žūties Katalikų bažnyčios vadovą išgelbėjo tik tai, kad šūvio metu jis pasisuko į mergaitę iš minios, laikiusią Fatimos Dieviškosios Motinos paveikslą. Vienok jis buvo sunkiai sužeistas. Būdamas ligoninėje, iš savo palatos Tėvas kalbėjosi telefonu su motinėle Liucija, susirašinėjo su ja gydymosi metu ir perskaitė viską, ką tik galėjo apie Fatimą. Sveikdamas, Jonas Paulius I I pasakė savo draugui Paolo Chnilicai: Per šiuos tris mėnesius aš supratau, kas gali išspręsti visas pasaulines problemas, užbaigti visus karus, atsikratyti nuo ateizmo ir beteisiškumo. Tai Rusijos atvertimas į tikėjimą. Rusijos atvertimas į tikėjimą – šitame pagrindinė Fatimos prasmė. Po šito įvyks Marijos triumfas.“
1982 metais Tėvas keliauja į Fatimą, dėkoja Dieviškajai Motinai už jo gyvybės išgelbėjimą ir pradeda ruoštis Fatimos pranešimo įvykdymui. Jis išsiuntinėja laiškus viso pasaulio katalikų vyskupams, kviesdamas įšventinti pasaulį ir, visų pirma, Rusiją Tyrai Marijos Širdžiai. Deja, daugelis vyskupų neatsiliepė. Vienok tėvas dalyvaujant jam ištikimiems vyskupams, o taipogi eilei stačiatikių vyskupų ir protestantų bažnyčių lyderiams, visgi iškilmingai įšventino pasaulį Dieviškajai Motinai, ypatingai paminėdamas Rusiją… Tai įvyko 1984 metų kovo 25 dieną. Tą pačią dieną nenuilstantis Dievo Motinos pasekėjas Chnilica, slapčia būdamas Maskvoje, atliko įšventinimo sakramentą Kremliuje Šv. Arkangelo Mykolo šventovės altoriuje, o po to tarnavo slaptas mišias Dieviškosios Motinos Uspenskio cerkvės altoriuje. Tėvas Jonas Paulius I I priėmė žinią apie tai kaip ženklą. Greitu laiku po ceremonijos Vatikane Liucija pranešė tėvo atstovui Lisabonoje, kad Rusijos įšventinimo sąlygos įvykdytos.
Pažymėsime, kad tuo metu Rusijoje prasideda Perestrojka(Persitvarkymas), inicijuota Michailo Gorbačiovo.
1948 metais, Madonai prašant, Liucija užrašė Madonos perduotas tris paslaptis ir atidavė Tėvui, kuris buvo tuo metu. Tik keturi žmonės žinojo šio laiško turinį – pati Liucija, Tėvas, asmeninis Tėvo sekretorius ir vienas artimas Monsenjoras. Pirmos dvi paslaptys jau seniai žinomos, o paskutinė griežtai saugoma Vatikane iki šiol. Apie ją buvo daug diskutuojama, nes visi žinojo, kad pasikeisdavo Tėvų veidai, kai pirmą kartą skaitydavo rankraščio turinį, perduotą Liucijos.
Trečia Fatimos paslaptis katalikų bažnyčios buvo atskleista tik 2000 metais.
Sesuo Liucija numirė 2005 metais, būdama 97 metų.
Ir taip, štai pilnas trečiosios „paslapties“ aprašymas, sudarytas 1944 metais sesers Liucijos(siūlomame rusiškame vertime pagal galimybę atkurtos sintaksės ypatybės, punktuacijos, o taipogi portugalų originalo rašytinių raidžių; kvadratinėse kabutėse atkurti sutrumpinimai):
J[ėzus]. М[arija]. J[uozapas].
Rašau, kad paklusčiau Tau, Dieve mano, paliepęs man tai per Jo E[minencij]ą Valdovą Vyskupą Leiriją ir per Tavo ir mano Švenčiausiąją Motiną.
Po dviejų dalių, kurias aš jau išdėsčiau, mes pamatėme kairiame šone nuo mūsų truputėlį aukščiau Valdovės Angelą su ugniniu kalaviju rankoje; liepsnodamas, jis kurdavo liepsnos liežuvius, kurie, atrodė, jau išdegino pasaulį; bet jie pradingdavo susiliesdami su švytėjimu, kurį iš dešinės rankos spinduliavo Mūsų Valdovė jį pasitinkant: Angelas, dešine ranka rodydamas į žemę, garsiai pasakė: „Atgaila, Atgaila, Atgaila!” Ir mes pamatėme beribę šviesą , kuri yra Dievas: „kažkas panašaus į tai, kaip žmonės atsiranda veidrodyje, kai jie prieš jį praeina” Vyskupas, apsivilkęs Baltai „pas mus buvo jausmas, kad tai buvo Šventas Tėvas”. Įvairūs kiti Vyskupai, Šventikai, vienuoliai ir vienuolės, lipantys į statų kalną, ant kurio viršūnės stovėjo didelis Kryžius iš grubiai apdirbtų rastų, panašių į kamštinio ąžuolo kamieną su žieve; prieš tai, kad jį pasiektų, Šventas Tėvas perėjo per didelį miestą pusiau griuvėsiuose ir pusiau virpėdamas neryžtingu žingsniu, prislėgtas skausmo ir sielvarto, jis meldėsi už lavonų sielas, kuriuos jis sutikdavo savo kelyje; pasiekęs kalno viršūnę, klūpėdamas ant kelių didžiulio Kryžiaus papėdėje, jis grupės karių buvo nužudytas, kurie į jį šaudė skirtingomis kulkomis ir strėlėmis ir panašiu būdu ten vienas po kito mirė Šventikai, Vyskupai, vienuoliai ir vienuolės ir skirtingi pasaulietiški veidai, skirtingų klasių ir padėčių ponai ir ponios. Po abiem Kryžiaus pečiais buvo du angelai, kiekvienas su krištoline šlakstykle rankoje, į kurias jie rinko Kankinių kraują ir juo šlakstė sielas, besiartinančias prie Dievo.
Kardinolas Racingeris trečiai Fatimos pranašystei davė teologinį komentarą:
„…Angelas su ugniniu kalaviju, panašus į Angelą iš Apokalipsės, „primena apie teismo grėsmę, pakibusią virš pasaulio. Mūsų dienomis jau neatrodo gryna fantazija tai, kad pasaulis gali būti prarytas ugnies“. Tačiau regėjime taip pat figūruoja jėga, priešpastatyta sugriovimo jėgai. „Tokiu būdu pabrėžiama žmogiškosios laisvės reikšmė: ateitis neišvengiamai ir vaizdas, vaikų pamatytas, – tai visai ne iš anksto pamatytas filmas apie ateitį, kurioje niekas negali būti pakeista. Iš tiesų, visa regėjimo esmė tame, kad išvesti į sceną laisvę ir suteikti jai teisingą kryptį… Tai reiškia – mobilizuoti visas permainų pajėgas teisinga kryptimi. Todėl mes turime pilnai atmesti fatališkus „paslapties“ aiškinimus, tokius, kaip, pavyzdžiui, tvirtinimus, kad 1981 metų gegužės 13 dienos pasikėsinimas iš anksto nulemtas buvo tik Dieviškojo sumanymo instrumento, žinomo iš Numatymo…Matymas greičiau sako apie pavojus ir apie tai, kaip mes galime nuo jų atsikratyti”.
Kalnas, kardinolo nuomone, simbolizuoja žmogiškosios istorijos, žmogaus kūrybinio aktyvumo areną, bet taipogi jo asmeninio triūso vaisių sugriovimo vietą. Bet Kryžius sugriovimą transformuoja į išgelbėjimą. Bažnyčios gi kelias prieš akis iškilo kaip Kryžiaus Kelias.
Šiame regėjime, mano kardinolas, „mes galime sužinoti praėjusį amžių – kankinių amžių, kančių ir Bažnyčios persekiojimų amžių, pasaulinių ir daugelio lokalinių karų amžių…“ Vyskupas apsisiautęs baltai, jo nuomone, – apibendrinamasis XX amžiaus Tėvų vaizdinys, kur kiekvienas iš jų prisidėjo prie viso pasaulio kančių.
Pagaliau, baigiamojoje regėjimo dalyje parodyta gydomoji Dievo jėga. Iš aukų kančių kyla apvalanti ir atnaujinanti jėga, todėl kad jų kančios – tai Pačio Kristaus aukos aktualizacija.
Galiausiai, kardinolas Racingeris sako, kad regėjime nupiešti įvykiai liečia praeitį ir „tie, kurie laukė jaudinančių apokaliptinių apreiškimų apie pasaulio pabaigą arba apie istorijos eigą, pasmerkti nusivylimui: Fatima nepatenkina to jų smalsumo, kaip visiškai krikščioniškas tikėjimas negali būti suvestas į smalsumo objektą…”
Egzistuoja keletas kitų trečios Fatimos paslapties traktavimo versijų. Tarp labiausiai paplitusių sekančios:
1. Pranašystėje kalbama apie pasikėsinimą į Tėvą Joną Paulių I I, kuris įvyko 1981 metų gegužės 13.
2. Pranašystėje sakoma apie holokaustą, žymios Europos žydų gyventojų dalies žūtį(virš 6 milijonų žmonių, virš 60%) nacistų sistemingo jų persekiojimo ir naikinimo ir jų parankinių Vokietijoje ir jos užgrobtose teritorijose 1933-45m.
3. Paveikslas, parodytas Liucijai, – tai apreiškimas apie Solovecko Golgotą, didingiausiam Dievo garbės apreiškimui Solovkuose Rusijoje XX amžiaus viduryje, kai buvo išpirkta visuminė cerkvės nuodėmė ir pirmą kartą atsivėrė Žmona turinti valdžią Saulei, III tūkstantmečio Dievo gimdytoja. „Kalnas, apvainikuotas kryžiumi“ – Golgotos kalnas Solovecko saloje Anzeryje, tūkstančių naujųjų kankinių palaidojimo vieta. „Šventikas apsisiautęs baltai, klaidžiojantis vyskupų ir teisuolių apsuptyje“ į šio Kalno viršūnę – Tikrosios-stačiatikių cerkvės šventikas, naujųjų rusijos kankinių susirinkimo vadovas, arkivyskupas Serafimas Soloveckis. Solovkuose XX a. buvo nukryžiuota visa Kristaus Cerkvė – ir šia antra Golgota išprašytas ateinantis pasaulio persitvarkymas. Solovecko avinėlių krauju, kurį rūpestingai surinko angelai, bus išrūpintas naujas gyvenimas žemėje.
Aš įsivaizduoju, kad trečia Fatimos paslaptis pilnai gali liesti tai, kad krikščionybė visumoje praras savo pozicijas ateityje, vienok tos aukos, išbandymai ir kankinimai, kuriuos iškentėjo daugelis šio tikėjimo atstovų savo kelyje, nebuvo bereikalingos. Būsima karta turi atsižvelgti į visas klaidas ir gauti pagalbą iš aukščiau savo stūmimesi Keliu.
Šio skyriaus rašymui panaudota medžiaga iš sekančių svetainių:
http://www.vremya.ru/2005/25/5/118410.html
http://www.bc.theosis.ru/fatima.htm
http://www.portal-credo.ru/site/print.php?act=news&id=43812
http://www.rusk.ru/st.php?idar=400634
Tarpukalnės pranašystės
Tarpukalnė paskutiniais dešimtmečiais tapo unikalia vieta pasaulyje, kur suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio; skirtingos odos spalvos, turtingi ir vargšai, jauni ir seni. Nėra čia metuose ar sezone dienos, kad nesigirdėtų kalbant skirtingomis pasaulio kalbomis.
Visa tai prasidėjo 1981 metų birželio 24 dieną, kai Podborde, kas yra Bjakoviči kaimo dalimi, pagal šešių vaikų liudijimą, buvo Švenčiausios Dievo gimdytojos apsireiškimas.
Nuo šios dienos, pagal vizionierių žodžius, Dievo gimdytoja pasirodo kiekvieną dieną, kviesdama visus taikai ir atsivertimui.
Atsižvelgdami į maldininkų kiekį, kurie aplankė šią vietą ( per paskutinius dvidešimt metų virš dvidešimt milijonų ), ją galima vadinti pasauliniu maldų centru, maldos sostine.
Tarpukalnė ( slaviškas pavadinimas, reiškiantis vietą tarp kalnų) kartu su Bjakoviči, Miletinos, Šurmancės ir Vionicės kaimais sudaro katalikų parapiją, kurioje šiandieną yra maždaug 4 tūkst. gyventojų.
Tarpukalnė – tai Dieviškosios Motinos apsireiškimo nuo 1981 metų birželio 24 dienos vieta
1981 m. birželio 24 dieną keturiems nedidelio kroatų Tarpukalnės (Bosnija) kaimo vaikams apsireiškė, kaip jie paskui namuose pasakojo, Dievo gimdytoja.; sekančią dieną Ją pamatė dar du jų draugai. Nuo to laiko, pagal šių šešių vaikų liudijimus, Ji jiems apsireiškia – arba visiems kartu, arb atskirai – iki šiol, štai jau virš 20 metų. Ji jiems vadovauja maldiniame gyvenime ir per juos perduoda trumpus laiškus visiems tikintiesiems ir likusiam pasauliui – su kvietimais atsiversti.
Pagal šešių jaunų vizionierių liudijimus, Dievo gimdytoja apsireiškia kiekvieną dieną, nuo 1981 m. birželio 24 dienos. Pirmą dieną vizionieriai buvo išsigandę ir pabėgo. Antrą dieną jie atsakė į pašaukimą ir meldėsi kartu su Švenčiausiąja Mergele Marija. Štai kodėl birželio 25 diena švenčiama kaip Pasaulio Karalienės apsireiškimų metinės.
Įvykiai Tarpukalnėje iš karto gi įgavo didelį rezonansą ir, savaime aišku, iššaukė pasaulyje didelį susidomėjimą: matantys ( juos vadina kitaip – pranašai, vizionieriai, aiškiaregiai ir t.t.) buvo tyrinėjami ir savo įprastame gyvenime, ir apsireiškimų metu daugeliu pačių kruopščiausių mokslinių-medicininių tyrimų, tik patvirtinančių, kad su jais, visiškai paprastais žmonėmis, šiomis minutėmis iš tikrųjų vyksta kažkas tai nepaaiškinamo ir kad apie jokią apgaulę, žaidimą, imitaciją negali būti ir kalbos. Tarpukalnė tapo vieta, kur kiekvienais metais veržiasi iki pusantro milijono piligrimų-maldininkų, apie tai jau parašyta, galima pasakyti pakankamai daug literatūra visomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis ir apie įvykius, kurie vyksta tolimame kroatų kaime, žino visuose žemės kampeliuose.
Pagrindas, apie ką su mumis kalba Dievo gimdytoja savo laiškuose – Tikėjimas, Atsivertimas, Malda ir Pasninkas.
Nuo 1984 metų kovo 1 dienos Švenčiausioji Dievo gimdytoja – Pasaulio Karalienė, kaip Ji pati prisistatė vizionieriams, – perdavė laiškus atėjusiesiems ir maldininkams ketvirtadieniais. Nuo 1987 metų sausio 25 dienos Pasaulio Karalienė perduoda savo laiškus kiekvieno mėnesio 25 dieną per vizionierę Mariją Pavlovič-Lunetti. Šiuos laiškus galima surasti knygoje „Pasaulio Karalienės Laiškai“.
Štai kai kurie iš Motinos Marijos laiškų, užrašytų jaunų vizionierių Tarpukalnėje:
“Vakarai vysto civilizaciją, netekusią Dievo – taip, kaip lygtai patys būtų asmeniniu kūrėju“ (15.10.81)…
“Jūs patys žemėje pasidalijote. Musulmonai ir stačiatikiai tais pačiais pagrindais, kaip ir katalikai, lygūs prieš Mano Sūnų ir prieš Mane”. “Visi jūs Mano vaikai. Aišku, visos religijos tarpusavyje nelygios, bet visi žmonės prieš Dievą lygūs. Tam, kad išsigelbėtumėte, nepakanka paprasčiausiai priklausyti katalikų Bažnyčiai; reikia sekti Dievo Įsakymais ir savo sąžine“. „Nepriklausantys katalikų konfesijai nuo to netampa žemesnio laipsnio Dievo kūriniais, sukurtais pagal Dievo paveikslą ir pašauktais vienąkart sugrįžti į Tėvo namus“. “Išgelbėjimas dovanotas visiems be išimties. Pasmerkti tik tie, kurie sąmoningai atmeta Dievą“.
Rusų skaitytojui, galbūt ypatingai įdomu bus sužinoti, ką 1981 m. Dievo gimdytoja, atsakydama į klausimus, kuriuos jai uždavė vaikai vieno vienuolio iš Mostaro prašymu, atsakė ir į klausimą apie Vakarų ir Rytų likimus. Ir šiame atsakyme, turinčiame tą vakarų civilizacijos „be Dievo“ charakteristiką, kurią mes jau pacitavome, buvo ir tokie žodžiai: „Rusija taps šalimi, kur Dievo garbė bus didžiausia”.
Sio skyriaus aprašymui, panaudota Siu svetainių medžiaga:
. 1 http://www.novosvit.com/paradigma/yavlenia/yavlenia1.html
2.Elektroninė žurnalo “Kontinentas” version, 2003, № 115, http: //magazines.russ. ru / žemynas / 2003/115 / iadai.html
Nauja pranašystė
Apie dvasinę Rusijos Misiją [1]
AŠ ESU Motina Marija, atėjusi pas jus šią dieną. Aš taip džiaugiuosi, kad Dieviškoji mūsų bendravimo galimybė ir toliau tęsiasi, aš taip džiaugiuosi vėl pas jus ateidama pokalbio.O, jeigu jūs žinotumėte, kaip daug ką aš norėčiau jums perduoti ir, jei neprieštarausite, tai pradėsime nuo paties svarbiausio. Mes pradėsime nuo naujos Dieviškosios malonės, kuri suteikta tiesiog šiomis dienomis Karminės Valdybos posėdyje, kuris dabar vyksta.
Aš skubu jums pateikti džiaugsmingą žinią! Jūs žinote, kad aš esu Rusijos globėja, ir jūs žinote, kad šios šalies liaudis nuo seno skiria man savo dėmesį maldose. Aš padedu išgyti, mano ikonos turi stebuklingą poveikį, jos gina ir išgydo tuos, kuriems reikalinga apsauga ir pagalba.
Aš uždedu savo buvimą ant daugelio ikonų, kuriose aš pavaizduota, ir pagal mano veido, akių išraišką jūs galite visada sužinoti atsakymus į jus jaudinančius klausimus. Aš siekiu bendrauti su jumis ir aš suteikiu visą pagalbą, kuri yra mano jėgoms, mylimieji mano vaikai.
Aš ką tik grįžau iš Karminės Valdybos posėdžio. Ir ta džiaugsminga žinia, kurią aš noriu jums pranešti, susijusi su mano mylima Rusija. Jūs žinote, kad šiai šaliai paruošta didi Misija – vesti paskui save tautas dvasiniu Keliu. Ir štai dabar pagaliau atvertas kelias ir Rusija išėjo į tą savo kelio tašką, iš kur jau matoma būsima Misija, tą savo kelio tašką, kuris leidžia atskleisti jos Misiją.
Jūs žinote, kad daugelis praeities pranašų kalbėjo apie didingą šios šalies vaidmenį ir Misiją. Tačiau praktikoje viskas susidėliodavo visiškai priešingai ir tas Rusijos paveikslas, kuris susiklostė per pastaruosius dešimtmečius Vakaruose, nėra labai patrauklus.
Mes dėmesingai sekėme vystymąsi tų individų, kurių likimai susieti su Rusija ir kas įsikūnija Rusijoje jau daugelį šimtmečių. Ir žinote, mes priėjome prie išvados, kad geriausių savo atstovų dėka Rusija užsitarnavo teisę stoti į pasaulio dvasinio vedlio Kelią. Aš prašau jūsų nepainioti šio vaidmens ir šios Misijos su tuo vaidmeniu, kurį visas pasaulis dar visai neseniai prikišdavo Rusijai, arba kaip ji tada vadinosi – Tarybų Sąjungai.
Dabartinis vaidmuo kai kuo yra tiesiog priešingas anksčiau šalies prisiimtai misijai. Ir šis skirtingumas susijęs su tuo, kad Rusija pašaukta tapti labai dvasinga šalimi. Būtent dabar, kai išoriškai atrodo, kad nėra jokio dvasingumo, dedami būsimos dvasingos šalies pagrindai. Būtent dabar Rusijos tauta, pavargusi nuo beviltiškumo ir netikėjimo, pasiruošusi veržtis į Dieviškosios malonės šaltinį, klauptis ant kelių ir ištarti savo širdyje:
„Viešpatie, atleisk man, Viešpatie, atleisk mums, Dangiškasis Tėve. Mes nežinojome, ką darome. Mes pasitikėjome savo kūniškais raumenimis, ir mes dėl savo neišmintingumo sukūrėme daug nelaimių. Prašau, Viešpatie, išgirsk mūsų maldą. Atleisk mums, Viešpatie, už viską, ką mes pridarėme, už visas bėdas ir nelaimes, kurias mes atnešėme pasauliui. Viešpatie, jeigu tam bus Tavo Valia, ateik į mūsų šalį, suteik mums išminties ir padėk eiti Tavo Keliu.”
Ir būtent tada, kai Rusijos tauta – jos geriausi sūnūs ir geriausios dukterys – padarys atgailą savo širdyje, atsivers šiai šaliai iki šiol neregėta Dieviškoji galimybė.
Jūs labai greitai susidursite su dideliu dvasingumo sprogimu Rusijoje. Ir jums neturės reikšmės, į kokią šventyklą eiti ir kokioje šventykloje nusilenkti ir atsiklaupti. Todėl, kad savo sąmonėje jūs pakilsite į tą Dieviškąją Viršūnę, iš kurios nesimato praeities prieštaravimų tarp skirtingų tikėjimų ir religijų. Jūsų širdys prisipildys tokios Dievo palaimos, kad nustosite jausti bet kuriuos neigiamus jausmus savo artimiems, kurie skiriasi nuo jūsų. Reikia susivienyti vieningame širdžių polėkyje. Reikia susivienyti po tautos dvasinės vienybės šūkiu. Tik po atgailos įmanomas dvasinis susivienijimas ir tik po dvasinio susivienijimo Rusija sugebės nusodinti į fizinį planą tuos geriausių žmonijos atstovų dvasinių darbų pavyzdžius, kurie dabar sukurti subtiliajame plane ir pasiruošę nusodinimui.
Aš turiu jums pasakyti, kad Rusijos ateitis susijusi ne su atsidavimu tam tikram tikėjimui, o su religine tolerancija bet kuriai tikrajai nuolankumo Dievui apraiškai. Aš nekalbu apie tas religinės tolerancijos nebuvimo apraiškas, kurios buvo praeityje. Aš kalbu apie naują, kokybiškai naują sąmonės lygį, kuris patalpins Dieviškumą ir suderins visus prieštaravimus, kuriuos klastingas žmogiškasis protas tyčia aštrindavo per pastaruosius tūkstantmečius.
Aš atėjau pas jus šią dieną, kad pateikčiau jūsų sąmonei būtinybę suvokti Rusijos tautos Misiją. Aš atėjau ne tam, kad jūs didžiuotumėtės, o tam, kad pakiltumėte dvasia ir galėtumėte užkopti į naują vystymosi spiralės viją.
Naktis, tamsi naktis Rusijai pasibaigė. Išeikite auštant ir pažiūrėkite, kaip kyla saulė. Štai lygiai taip ir Dieviškosios Sąmonės saulė pradėjo švisti Rusijos žmonėse.
Nustokite žvilgčioti į Vakarus. Nustokite imti tuos pavyzdžius, kurie ne tik nenaudingi, bet ir kenksmingi. Jūsų Misija – nešti naujus pavyzdžius. Labai greitai viso Žemės rutulio tautos nustebę įsiklausys ir įsižiūrės į tuos pokyčius, kurie vyksta Rusijoje. Pokyčiai šioje šalyje ateis ne iš valdžios, ne iš politikų ir ekonomistų, pokyčiai šioje šalyje ateis iš žmonių širdžių, ir šių pokyčių neįmanoma bus nepastebėti.
Kiekvieną kartą, kai jūs žvelgiate į akis vėl į įsikūnijimą atėjusiems mažiems žmonėms, stenkitės suprasti žinią, kurią neša šios akys.
Į jūsų pareigas įeina padėti naujai kartai ne tik gauti visa, kas būtina materialiame plane, į jūsų užduotį įeina duoti kiekvienam vėl į įsikūnijimą ateinančiam pagalbą įvykdant jo Dieviškąją paskirtį.
Būtent dabar pradėjo ateiti į įsikūnijimą individai, kurie padarys Rusiją dvasine pasaulio sostine. Nepraleiskite savo galimybės pasitarnauti pasauliui. Suteikite pagalbą šiems Žemės vaikams, naujos rasės atstovams.
Dabar aš pasiruošusi pradėti Palaiminimą. Aš atėjau šią dieną, kad duočiau dalelę savo širdies, Dangiškąją palaimą tiems, kas skaito mano laišką. Aš atėjau tam, kad perduočiau jums visą savo Meilės, Tikėjimo ir Vilties momentumą.
Aš prašau jūsų vieno: niekada nepamirškite per kasdienius reikalus savo Dieviškosios prigimties ir savo Dieviškosios paskirties.
Aš jus myliu visa savo širdimi ir esu pasiruošusi pagal pirmą jūsų šauksmą suteikti pagalbą tiems, kam ji reikalinga.
AŠ ESU Motina Marija, buvau su jumis šią dieną.
[1]Diktavimas, duotas per pasiuntinį Tatjaną Mikušiną
